Senokai bebuvau prisėdusi. O laikas bėga...
O per tą laiką po paskutinio įrašo, Luknė du kartus jau sirgo. Vieną kartą Užventyje nuo vaikų pasigavo kažkokią bacilą ir vėmė parą laiko. Oi buvo strioko... Jei nebūtų liovusis vemti, būtų tekę gultis į ligoninę. O juk buvau tėvus išleidusi į jų gyvenimo kelionę Jeruzalėn, taigi kaip ir įsipareigojusi prižiūrėti visus vaikus. Žinoma, gal būtų Inesė atvažiavusi manęs pakeisti, bet vistiek. Ir į pačią ligoninę labai nenorėjau. Gailėjausi, kad apsiėmiau tokį išbandymą. Labai galėjausi. Tuo labiau, kad grįžom į 2 savaites nekūrentus namus, kol prikūrenom, Luknė sušalo ir vėl susirgo. Šį kartą labai stipriai. Buvo net 40,3 temperatūra... Norėčiau parašyti, kaip buvo baisu, bet sąmonė blokuoja tokius prisiminimus,geriau net nerašysiu...
Geriau parašysiu apie tai, kad jau turim 5 dantukus, o šeštas irgi visai paviršiuje. Nuotraukoje matosi baltas kauburėlis, pro kurį tuoj tuoj išlys mūsų dar vienas perliukas.
Ir papasakosiu vieną įvykį. Tai buvo spalio pabaiga. Naktis. Luknė nubunda, ima zysti, prašytis į mano lovą ir pamaitinama. Bet pagal mūsų taisykles, jau kuris laikas naktimis nebevalgome. Jei nubunda, pazyzia kiek ir vėl užmiega. Bet buvimas Užventyje kiek išderino mūsų susitarimus, ir štai - zyzia ji ir visai nenori nusileisti. Atsikeliu, paguldau ją ant šoniuko, užkloju, paduodu miegameškį ir vėl atsigulu į savo lovą. O ji kuičiasi, kuičiasi, kažkaip, matyt prisnūstu, tik girdžiu - maaamaaa, maaaamaaam, maaa... Atsiklupusi įsikibusi į lovytės kraštą ir šaukia...Aišku, širdis neatlaikė. Pasiėmiau ją pas save ir labai stipriai apkabinau...
Nežinau, ar čia jai šiaip, netyčia išėjo, ar ji suprato, ką pasakė, bet man buvo taip gera...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą