Pirmasis Patricijos "mama"

Šiandien nuslinkau į miegamą ir atsiguliau, labai norėjau nors pusvalandį nusnūst. Nors ką čia pusvalandį, noriu miegoti, kaip šernas... Patriciją palikau brolio žinioj. Bet gi tie broliai, sėdi sau prie kompo ir tik laikas nuo laiko pasako "baik, negalima"...  Taigi, mano mažoji pašliaužiojo nuo vieno negalima iki kito, girdžiu artėja prie mano durų ir taip gailiai - "mama". Tuo kartu jau ir miegot nebenorėjau :)

A-a-a-a fuuuu

Nuplasnojo vasarėlė, žiedelius susirinko. Paliko tik čežėjimą - sausos žolės, krentančių lapų. Tiesa, tarsi atsiprašydama mestelėjo prieš saulę voratinklių vėrinių - žiba jie, lenda į akis, svaigina trumpalaike perspektyva - galbūt dar rytoj bus šilta, galbūt dar ir kitą dieną. Nebeilgai.
Tokią vieną šiltą dieną fotografavau Patricijos devynis mėnesius. Šalia pirmuosius žingsnius dėliojo Mintė, meiliai miegojo Ugnė... Gražus gražių mergaičių auginimas. Ir svajonė, kad joms bus smagu kartu augti.
Na, o kokia gi ta mūsų devyniamėnė Patricija?
Šitą mėnesį įvardinčiau, kaip dar vieną labai žymų šuolį. Jei būdama 4 mėnesių mano mažylė visa savo siela įsiliejo į pasaulį ir suprato esanti jo dalimi, tai būdama 9 mėnesių ėmė "kalbėti" žmonių kalba. Be abejo, žodis "kalbėti" gerokai persūdo situaciją. Bet jei kalbėjimu laikysime ne tik žodinę verbaliką, tai jis labai tinkamas.
Taigi, Patricija rodo ir sako "atia" (tia-tia-tia), moka parodyti, kad ji jau "dyyyyyydelė" (kelia rankytes į viršų), prisiglaudžia ir daro "myliu - myliu", paprašyta duoda kokį nors daiktą, kurį turi rankose, pasodinta sėdi ant puoduko ir parodo, kada jau ką nors daro - triumfo išraiška veidelyje.
Tokia ta mūsų "kalbėjimosi" pradžia. O vakar ir šiandien ji dainuoja "a-a-a-a pupa". Išeina kažkaip panašiai į "aaaa fuuuu" :))) Dar kartais sako "mama". Ne visai tiksliai, balsės "a" labai trumpos, išeina toks suspaustas žodžio variantas arba tik vienas skiemuo "ma", bet platesnis, atviresnis. Nesu įsitikinusi, kad ji čia tikrai mane jau "mama" vadina, bet ir negaliu teigti, jog ne, nes šimtu procentų žodis pavartojamas tuomet, kai Patricija nori prisišaukti mane, ar jei ir esu šalia, jai labai iš manęs ko nors reikia.
Liūdna, bet 9jo mėnesio sukaktį vėl pažymėjom liga. Vos mėnuo praėjo po ano sirgimo ir vėl sunegalavom. Šį kartą buvo apsėdusi baisi sloga, laringitas. Nieko, išsikapstėme be stiprių vaistų ir komplikacijų.
Na, o šiandien, kuomet Patricijai jau 9,5 mėnesio, ištraukiau jai Luknės nepripažintą stumduką. Oi, kaip patiko! Vaikščiojo mergina plačiais žingsniais, vos spėjau iš paskos ją prilaikydama vaikščioti ir stumduką vairuoti. Tapeno kojytės į visas puses - ir keliuku, ir į žolę... Po tokios mankštos miegojo mergina 2,5 valandos kaip basliukas :)
Štai kokie turiningi mūsų 9 mėnesiai! Tiesa, nuo vakar nakties mokomės miegoti be pienuko. Pirmoji naktis buvo sunkoka - pusantros valandos Patricija rėkė ir prašėsi pamaitinama... Širdį skaudėjo, norėjosi paklusti jos prašymams, bet kuo toliau tuo sunkiau bus, o maitinti vaiką naktimis iki pilnametystės nesinori :)
Na ką, laikas nuotraukai ir bėgsiu miegoti. Nežinia, kokia bus antroji mūsų bepienė naktis...

Ar moki skaičiuoti iki milijono?

Ar moki skaičiuoti iki milijono? - paklausė kartą Luknė manęs. Nemoku - atsakiau. Nori, aš suskaičiuosiu - vienas, du, trys... dešimt, vienuolika, dvylika, septyniolika, keturiolika, tūzas! - suskaičiavo :)))

Airija :)

Išlydėjome šiandien Simoną pas senelius, rytoj jis išvažiuos su krikšto mama į Šveicariją. Likom su mergaitėmis trise. Einam nusiimti pinigų bankomatą. Luknė kalba - mama, nusiimk daug pinigų. Gali reikėti daug - maistui pirkti, lėktuvui, jei į kelionę reikėtų važiuoti. Na, į didelę kelionę - į Airiją, Lukniją ar Lauryniją... Kur kur, perklausiu - į Lukniją? Ir čia pat suprantu, kur šuo pakastas - darželyje yra mergaitė Aira, nuo to ir Airija. Tai vadinasi kažkur turi būti ir Luknija, jei yra mergaitė Luknė :)

Princesė

Sekmadienio rytas. Visi aptingę. Lu drybso ant sofos, žiūri filmukus, valgo košę, aš irgi vis dar su naktiniais ir chalatu. Nors rytas baigia virsti pusiaudieniu... Sekmadieniais galima :) Lu laikas nuo laiko ką nors sukomanduoja. "Išvirk košės!". Šiaip dažniausiai mes tokias komandas drauge paverčiam prašymais. Bet šiandien aš tingiu. Vistiek be manęs niekas tos košės neišvirs, tad liepiama ar prašoma turėsiu virti... Po kiek laiko "mama, nunešk lėkštę!". Oiii, šitą aš irgi tingiu... Dar po minutėlės: "mama, atnešk rūbus!". Na jau to per daug, tiek kėsinimosi į savo tingėjimą negaliu pakelt :) "Lukne, aš tau ne tarnaitė ir netarnausiu, atsinešk pati", - pasakau. "Princesėms visada tarnaitės tarnauja", - atsako mano princesė. Ir niekas čia nekaltas - aš pati jai įkaliau į galvą, kad ji princesė. Sutrinku labai trumpam. "O ar žinai, kad princesių mamos yra karalienės ir joms taip pat kažkas tarnauja?" - pusiau teiginiu, pusiau klausimu išsprendžiu problemą ir toliau leidžiu sau nevykdyti komandų ir netgi neauklėti staiga suprincėsėjusios savo mergaitės :)))

Eglė žalčių karalienė

Šiandieninis mūsų rytas:
Gulim su mergaitėmis lovoj - mes su Lu iš kraštų, Patriukė per vidurį mano pienuką pampina. Aš Lu skaitau knygą apie Eglę žalčių karalienę. Pabaigus skaityt Lu klausia - mama, o kodėl tu mūsų medžiais nepavertei? Žinoma sutrikau, klausiu - o reikėjo paverst? - Taip, - net nesusimąsčiusi atsakė, - juk nebeturi savo princo...

Aš būsiu moteris

Lu sėdi ant puoduko, čiupinėja savo bambą ir sako - kai būsiu didelė, užaugs apgamas ir būsiu moteris. Suprask - apgamas tai krūtys. Tik labai įdomu, kodėl jos "apgamas" turi išlįsti iš bambos :)

Didelis vyras

Lu braižo pieštuku popierių ir sako - "aš piešiu. Ne, aš rašau - aš didelis vyras"...

Žiema žiemužė...

Kaip senai berašiau, net gėda. O juk vaikai auga, kiekviena diena nusineša begalę linksmų ri nelabai akimirkų, išgyvenimų, supratimų, pajautimų. Žinoma, visų nesurašysi...

Mano vaikai patys nuostabiausi. Ir nors už lango visiškai nekas, mūsų namuose šilta ir smagu. Tik... retai juose būname. Visiems trims labiausiai trūksta buvimo namuose, kartu, neskubant. Paskutiniu metu esu be galu suirzusi, nes niekaip nepadalinu dėmesio darbui, namams, klubui, draugėms. O dar savaitgaliais vis kas nors išpuola, taip ir beveik nelieka dienų MUMS. Luknė dar maža, o Simonas vis prašo - pabūkime namuose, nevažiuokime niekur. Keista, anksčiau norėdavo kur nors, kuo toliau nuo namų. Vis tekdavo įklabinėti, kad liktume namuose, kad namuose gerai, kad geriausia išvyka - tryse už kaimo. O dabar atvirkščiai, sako - enam pasivaikščioti už kaimo, likime namuose, važiuojame į karjerą... Štai taip, mano gyvenimo tempas perdidelis net paaugliui. O ką čia man, senai :)

Nieko, kiekvienam savo. Manau, susitvarkysim. Turim susitvarkyti.

***

Lu vis geriau kalba, nors dar dažnai nesuprantu, ką sako, bet vis rečiau ir rečiau.

Šiaip ji save Nune vadina. Aš kartais irgi taip ją pavadinu - švelniai. O šiandien, kai vėl ją pavadinau Nune, ji sako - ne Nunė, o Uknė. Bet taip sunkiai jai tas kn derinys susivartė ant liežuviuko, juokingai kažkaip. 

Žinoma, jau po 5 min ji buvo pamiršusi ir vėl save Nune vadino :)))

Daugiau nepamenu, nors čiauškame kasdien :)

Kelnės neišdžiuvo :)

Luknė dar nedažnai kokių "bajerių" mesteli, nes dar sunkiai kalba, bet kartais pasitaiko :)

Džiaunu skalbinius. Ji pamatė savo mėgstamas kelnes ir nori mautis. Sakau - nesimauk, dar neišdžiuvo. kelnes pakabinu. 

Veiksmas po 2 min:

Luknė:

- Mama, noriu sysiu, atnešk puoduką. - (mes lauke).

Kol nešu puodą, ji nusimauna kelnes. Ateinu su puodu, ji laiko rankose kelnes, į kurias jau geroookai įvarvėjo siusiuko. Ir sako:

- Kelnės dar neišdžiuvo...

NieKo :)

Luknė labai ilgai netarė K ir G raidžių. Iš vis ji labai didelė švepliukė. Miela švepliukė :) Na, bet be K kalba visai nykoka buvo. O ir pamokyti nėra kaip dar tokio pyplio. Tai laukiau, kad pati išmoks ir tiek. Nesakyčiau, kad nerimavau, šiaip, buvo įdomu, kaip vaikas netaria tokių raidžių, kurios mažyliams yra vos ne pirmosios. Gi ir sakoma, kad leliukai guguoja, nes sako gu-gu. Arba Kaka - nagi vienas pirmųjų vaiko žodžių. Luknė beveik visai negugavo, o kai pradėjo guguoti, sakė te-te-te. Kai nori kaku, sako tata. Žodžiu, K ir G nebuvo...

O vieną rytą, maždaug prieš 2 savaites tiesiog nubudo ir bekalbant labai gražiai pasakė "nieKo". pagalvojau, kad man pasigirdo, paprašiau pakartoti - ir pakartojo. Paskui dar ir dar... Su Simonu džiaugėmės labai ir vis prašėm kartoti :)

Žinoma, iki vakaro ji tą nieKo pamiršo ir vėl sėkmingai sakė nieTo. Bet K neužmiršo. Vis vaikščiojo ir kartojo K k k... 

Dabar dar daugelį seniai išmoktų žodžių taria taip, kaip moka - be K, bet labai gražiai sako eiK, duoK, imK ir taip toliau. 

O aš pagalvojau - va, kaip faina vaikams. Jie gali tiesiog vieną rytą nubusti ir mokėti tai, ko iki šiol nemokėjo - apsiversti ant šono, atsisėsti, eiti, ištarti vieną ar kitą raidę. Suaugę šį gebėjimą prarandame. O būtų gerai - vieną rytą nubundi ir... moki skraidyti :)))

Zebrai valdo...

Lu turi naują gyvūną favoritą... zebrą. Visos karvės ir arkliai nublanko prieš Dryžių. O pamatė jį Grūto parke, Druskininkuose. Tiek jai imponavo jis, kad dabar visur vien įsivaizduojamus zebrus mato. Pažiūri namuose pro duris ir šaukia - "zebras atėjo!" Tada visi lekiam to zebro žiūrėti :)

Pamenu, kažkada Ženia rašė, kaip Agnytė matė įsivaizduojamą siusiutę. Jos vizija išsipildė. Įdomu, ką reiškia Luknės įsivaizduojamas zebras :))) Tikiuosi, neužsiveisim kokių ožkų namuose :))) Tikiuosi, man su stogu viskas tvarkoje dar :)))

Lu šposai...

Šį ilgąjį Mindauginių savaitgalį turėjome beveik mini atostogas. Turiningai praleistas laikas sudarė įspūdį, lyg būtų praėję ne trys dienos + penktadienio vakaras, o mažiausiai savaitė. Kažkaip bandysiu perteikti visus įspūdžius, nes norisi, kad jie neišdiltų. Tik gal ne iš karto ir ne visai sistemingai. Žiūrėsim, kaip gausis.

O šį kartą noriu prisiminimų skrynutėn įdėti Lu išmonę :)

Pasižiūri mergina pro langą, o ten sunkūs debesys plaukia ir sako - "nėra du gaideliai saulė virė". Suprask - nešviečia saulė...

Vakar buvau koncerte. Kai išvažiavau, Lu dar miegojo. Kažkaip buvo mintis pasakyti Simonui ir Vitai, kad kai nubus paduotų ko nors valgyti, bet nepasakiau... Grįžusi radau ant stalo Lu lėkštelę, kurioje buvo prikrauta šunims išvirtos miežinių kruopų košės su visokiais mėsgaliais... Ką rado vaikas ant dujinės puode, to ir įsidėjo...

Žiauroka šiek tiek - dvimečio vaiko išgyvenimo kaina galėtų būti labai liūdna. Bet šioje situacijoje buvo ir juokinga. Aš niekada neverdu šunims ėdalo atskirai. Tai nutiko tik todėl, kad svečiuojasi Tatjanos Rudė, o jai reikia maisto kibirais... Tai vaikui pilnas puodas košės pasirodė visai normalus radinys alkanam pilvui pasotinti...

Tai tiek mūsų nuotykių...

Aš - tu

Man net keista, kaip gerai Luknė valdo kalbos linksnius, asmenuoja ir t.t.. Nors švepluoja juodai, bet galūnės visos "sutvarkytos". Ir vis rečiau vadina save vardu. Dažniausiai - AŠ. Kitus irgi retai bevadina pavadinimais ar vardais. Jei vyksta dialogas, sako - TU. Nors kažkur skaičiau straipsnį, kad tik nuo 3 metų vaikas ima atskirti save ir įvardinti "AŠ". Tai rodo vaiko asmenybės atsiskyrimą nuo mamos...

Vakarais Lu kaip visada pavaro mane su visais gerais norais pasekti pasaką, paskaityti knygutę ar padainuoti lopšinę. Turi būti mažų mažiausiai koks nors spektaklis, nauja knyga ir tai tik 50 proc, kad praeis.

Su lopšinėm tai situacija tokia:

- Padainuosiu tau lopšinę, gerai?

- Nenaino (nedainuok).

- Aš trumpai tik, - ir pradedu, - aaaa pupa.

- nenaino, dabar as, - ir visu grasu, - AAAA PUPA. Dabar tu.

- Aaaa pupa, - vos spėju pradėti, ji iškart šaukia:

- dabar aš...

Žodžiu, mūsų dainavimas baigiasi pasitujinimais ir pasiašinimais...

Arba duoda paskaityti knygutę, aš ją bandau pradėti skaityti, ji perverčia ją kosminiu greičiu man prieš akis (o aš gi jų mintinai nemoku, tai paskaitau kiekviename atverstame puslapyje max po 2-3 žodžius) ir knygutė būna padėta į šalį...

Toks mūsų vakaro ritualas. Jei nesimiega, maloniai būna priimti tik "einam, pažiūrėsim pro langą", "einam atsigersim", o visų maloniausiai - "einam, panešiosiu po kiemą" :)))

Lunė...

Luknė pagaliau ėmė tarti savo vardą. Taip švelniai - Lunė :) Miela labai girdėti. Ir džiugu, kad kažkoks sąmonėjimo procesas vyksta...

Dviejų gaidelių šėliojimai

Luknei pagaliau atėjo dainelių, eilėraštukų laikotarpis. Iki šiol ji jų paprasčiausiai neklausydavo. Ir dabar tas klausymas labai sąlyginis - aš dainuoju, o ji reguliuoja. Pavyzdžiui mūsų dainavimas vyksta taip:
Pradedam kartu "du gaideliai, du gaideliai"
Toliau tęsiu viena "baltus žirnius kūlė, dvi vištelės, dvi vištelės į malūną vežė"
Luknė patenkinta šokinėja ir kažką rodo.
Veiksmui priartėjus prie "Ožys malė" arba "pikliavojo" arba "sijojo", ji ima reikalauti dainuoti nuo pradžių - "du gaideliai". Toliau jos kantrybė senka, senka ir mes dainuojam TIK "du gaideliai". Maždaug taip "du gaideliai, du gaideliai, du gaideliai, du gaideliai, du gaideliai..." Šitas variantas labai patinka :))
Dar visai tiktų, jei plokštelė užstrigtų ties "uodas vandens nešė" - šita dalis irgi magiška. O "saulė virė" jai greitai virsta į "viru viru košę", taigi, iš visų virimų gaunasi kažkoks troškinys :)))
Na o netrukus vėl pereinam prie 100 gaidelių...

Tai toks mūsų dainavimas, gerai, kad kaimynų nėra...

Švenčių maratonas...

Šiemet jis tikrai toks - maratonas. Bet man patinka. Pirmą kartą per daug metų, gal net per visą gyvenimą man patinka Kalėdos, ir net Naujų metų laukiu. Iki Kalėdų buvo sunkokas laikas, buvo daug darbo laikraštyje, bet praėjo ir užsimiršo. Liko tik geros emocijos. Prieš Kalėdas buvo klubo šventė, rytoj darbo balius - irgi faina, jau pasiilgau tokių dalykų. Šiek tiek nerimauju, nes nepažįstama liaudis, ale kaip nors. Ir šiaip buvo daug renginių, daug veiksmo, nebuvo laiko užsiimti savigaila. O gal savivertė sugrįžta, kai jautiesi visuomenės dalimi, ne tik namų šeimininke.

Tik nežinau, ar tai, kas gerai man, gerai ir mano vaikams. Lu dar gal ir be nuomonės, nes maža analizavimui. Bet va Si - klausimas. Jis jau didelis, bet dar ne toks didelis, kad jam mano veikla patiktų. O tai, kas patiktų jam, man jau nebepavyksta suorganizuoti - arba sunku dėl jo amžiaus, arba sunku finansiškai. Nors gal reikės bent jau į piceriją jį nusivežti, ką jis vis dar labai mėgsta ir jau senokai tai darėme. O kitos pramogos jau sunkokai įkandamos. Na gal ir galima būtų kaip nors, bet kad nebeišeina derinti. Boulingą dviese žaisti jau nebe lygis, manau po 15 min imtų nuobodžiauti, vandens parkai, kol Lu maža irgi sudėtinga - turėtų ten vienas duzgintis, tai galų gale prasėdėtume visi 3 varlinuke. Kino filmus irgi turėtų žiūrėti su draugais... O draugų jis nelabai turi. Nors galėtų, jei tik norėtų, nes vaikai jį mėgsta. Na, gal kai jau dirbsiu ir nebesėdėsiu namuose, jam bus akstinas daugiau su draugais bendrauti, nei namie vienam sėdėti. Žiūrėsim...

Taigi, šiai dienai vaikinas turi daug visko, kas leistų gerai leisti laiką, bet neturi su kuo. Aš jau pasuoju. Galiu laikas nuo laiko durnių kortom sužaisti, kartais dar kokį žaidimą, bet tai ir viskas. Nors jis ir nori. Tik kad nebesigauna... Prisipažįstu, didele dalim dėl to, kad aš nemėgstu sėdėti ir žaisti, koncentruotis į kažkokį mažą pasaulėlį ant stalo. Man kiekvieną kartą reikia nugalėti barjerą. Ir vaikystėje nemėgdavau žaidimų... Pamenu, su sese vis nesutardavom dėl to, kad ji norėdavo žaisti, o aš -ne. Ir dabar jei tik Si nustveria mano sesę, savo tetą, tai atsižaidžia už pusę gyvenimo. O man atrodo kvaila, betikslis laiko gaišimas... na dar kai kompanija susirenka ir ar taip ar taip nieko gero neveikiama, tada galiu dar... Ir tai vieno žaidimo man metams užtenka :)))

Na, o Lu kolkas neverčia manęs žaisti, atvirkščiai, dar labiau nemėgsta jokių komadinių veiklų nei aš :) Tai plaukioja sau po namus ir tiek. Visi mano bandymai sudomina tik trumpam ir tai tik jei gerokai pasistengiu...

O nuo Naujų metų eisim jau į darželį. Čia atskira tema, tad perdaug nesiplėsiu. Ir džiaugsmas ir skausmas tai.

Bet kitaip nebeįmanoma - aš nespėju, vaikai tikrai buvo apleisti paskutinį mėnesį. Na, bet, tikiuosi, juos tai tik grūdino, nes stengiausi kiek galėjau kompensuoti savo nebūvimą namuose.

O per tą mėnesį Lu ėmė intensyviai mokytis kalbėti. Sakinių dar nesurezga, bet jau kartoja kiek tik išgali visus žodelius - su intonacija, gražiai. Po 2 žodelius jau sudėlioja kartais. To užtenka iki 2 metų, taip kad viskas vyksta puikiai, ateis laikas ir pradės kalbėti.

Labai mėgsta dainuoti - ir aukšu balseliu traukia, ir žemesniu :) Smagu...

Toliau kalbam...

Na va, apie save jau pasipasakojau, tai galiu ir apie vaikus pakalbėti :)
Luknė paskutines dienas vis daugiau ir daugiau kalba. Jau ne tik kažkokius žodelius padrikus sako, bet ir į pokalbį taiko, tariasi (šitai išeina ypatingai gerai), netgi barasi. Penktadienį atvažiavo sesuo, kuri dėsto ŠU, tai pasakojo, kad jos studentė sakė, jog vaikai ima kalbėti 1-2 metų, ji buvo įsitikinusi, kad studentė neteisi, vaikai pradeda kalbėti 3 metų. Na ir Lu sėkmingai ėmė griauti jos įsitikinimus :) visą vakarą tik ir kalbino tetulytę :)))
Na žinoma, čia tik pokštas, iš tiesų dar labai sunku pagauti, ką Lu kaba, tik pakrikus žodžius suprantu. Bet visgi ji kalba sakiniais. Ale labai idomu, ar pati juos supranta :)))
O iš suprantamų žodelių, atsirado - eim (einam) ir eis' (eisiu arba eik), im (imk) ir daugiau nebeprisimenu (cha cha cha)
Bet geriausias žodelis ir geriausiai taikomas tai - baik :))
Taigi dabar barasi ne tik fu, bet ir baik.
Intonacijos irgi labai smagios, ne mažiau nei nauji žodžiai. Ypač kai nori dėl ko nors susitarti - tai prieina arti arti, žiūri į akis, įtaigiai linksi galvą ir tariasi arba prašo vis sakinio gale malonybiškai pakeldama intonaciją. Niekaip neįmanoma atsakyti.

Oi, prisiminiau, dar žodis "pusiai" - pirštinė.
Ir yra vienas gana dažnai naudojamas specialia intonacija - "nana", kurio prasmės niekaip nepagaunu.

Lu kalba...

Šiandien pagalvojau, kad pagaliau galiu kelti įrašus iš serijos "Lu kalba". Na dar labai kuklūs tie įrašai, bet mane stebina ne tiek kiekis, kiek tūrinys. Tie žodžiai, kuriuos ji stengiasi ištarti tokie visai ne vaikiški ir, atrodo, jai neturėtų būti idomūs. Jokių - košė, koja, kėdė ir panašių dviskiemenių, kuriuos lengva ištarti.
Užtat turime:
Popte, pope - popierius ir ne bet koks, o tualetinis;
pota, kota - kruopa ir būtent tos kruopos, kur spintelėje sudėtos ir mama neduoda. Košėj, lėkštėj kruopos neįvardinamos :)
Sina, Simna - Simonas. Kartais ir kiti vaikai, jei nežino, kaip jų pašaukti.
Buve, buves - bulvė. Čia šiandien mane nustebino, kai ėmiau skusti bulves. Ji paėmė vieną ir sako - buve.
Vuve, Uuee ir kiti panašūs dariniai - Rubė.
Tus - triusikai - irgi šios dienos pasiekimas. Neįvardina nei kelnių, nei kojinių, nei dar kokių rūbų, tik "tus":)
Tetale - teletabis
Taas' - gali variuoti nuo šlapia iki karšta ir dar krūva kitų variantų :)

Turime ir keletą paprastų:
a-a -puuuu - viskas, kas susiję su gulėjimu, miegojimu, lovom...
sės'-vienas pirmųjų žodžių -sėsti, sėdėti
Nel' - pienelis
miau, mūūū -aišku, kas. Nors mūūū - nebūtinai karvė, gali būti ir ožka, avis ir net arklys ar koks bizonas, briedis ir kiti keturkojai kanopiniai :)
niam niam irgi aišku
tatas - batas.
mamoooo - namo, čia kai kur būnam ir labai nori namo.
pru pru - traktorius ar kita transporto priemonė
tasin, tase - mašina
sip sip - paukščiukai
cy cy - pelytė
tis' -kiškis ant seilinuko, kartais ir knygutėj
te-te, tes-tes - tešku tešku - praustis, vanduo, bet ne bala, o kokia nupiešta jūūūra ar upė, ežeras, na, kur galima maudytis
fuuui - labai charakteringas žodis su tam tikra neigiama intonacija - kas negerai daroma ir kas purvina

Na ir pagaliau MAMA!!! Nors dar pasitaiko ir nana ir nama :))) Bet jau retai, dažniausiai gražiai - mama.

Oi, prisiminiau, keletą paskutinių dienų turim a-a, kas yra ir senasis a-aaa - noriu į tualetą ir naujasis ai-ai - kaip gražu. Tik ir tarimas ir intonacija dažnai mane paveda ir bėgu nešti puodo, o Lu tuoj rėkia ir purto galvą. Tada suprantu, kad čia buvo ai-ai-ai...

dar moka pasakyti senelis, bet jau pamiršau, kaip, nes senai bematėm senelį :)

Na va, kiek jau daug...

Su praeitim baigta...

Na va, sėkmingai perkėliau visą dienoraštį iš SM į čia.

Tai taip juokingai nuskambėjo - su praeitim baigta :)))

Šiandien su vaikais puikiai praleidome pusdienį apylinkės miškuose ir laukuose. Man labai patiko. Negalėjau atsidžiaugti, vis kvėpiau drėgną žemės ir lapų kvapą - miško kvapą ir vis nebuvo gana...

Tai dar vienas įrodymas man, kad iš tiesų yra žemėje vietą, kuri tau skirta. Tikiuosi, aš neklystu dėl savosios. Dar niekada nesijaučiau geriau, kur nors gyvendama...

Na, mano vaikai nebuvo labai sužavėti kelione. Simonas apskritai nėra gamtos vaikas, o Lu dar maža. Bet savo laibu balseliu vis šūkavo - oooo, fuuuui, tas (šlapia), balas pirštais rodė. Na irgi miesčionė tikra :)))

Bet nieko, jie gal ras savo vietą kokiame Londone:)))

Bet tikiu, kad grįžę mylės kiekvieną vaikystės kampelį:)

Mūsų ruduo :)))

http://picasaweb.google.lt/va1.vilma/Ruduo#