A-a-a-a fuuuu

Nuplasnojo vasarėlė, žiedelius susirinko. Paliko tik čežėjimą - sausos žolės, krentančių lapų. Tiesa, tarsi atsiprašydama mestelėjo prieš saulę voratinklių vėrinių - žiba jie, lenda į akis, svaigina trumpalaike perspektyva - galbūt dar rytoj bus šilta, galbūt dar ir kitą dieną. Nebeilgai.
Tokią vieną šiltą dieną fotografavau Patricijos devynis mėnesius. Šalia pirmuosius žingsnius dėliojo Mintė, meiliai miegojo Ugnė... Gražus gražių mergaičių auginimas. Ir svajonė, kad joms bus smagu kartu augti.
Na, o kokia gi ta mūsų devyniamėnė Patricija?
Šitą mėnesį įvardinčiau, kaip dar vieną labai žymų šuolį. Jei būdama 4 mėnesių mano mažylė visa savo siela įsiliejo į pasaulį ir suprato esanti jo dalimi, tai būdama 9 mėnesių ėmė "kalbėti" žmonių kalba. Be abejo, žodis "kalbėti" gerokai persūdo situaciją. Bet jei kalbėjimu laikysime ne tik žodinę verbaliką, tai jis labai tinkamas.
Taigi, Patricija rodo ir sako "atia" (tia-tia-tia), moka parodyti, kad ji jau "dyyyyyydelė" (kelia rankytes į viršų), prisiglaudžia ir daro "myliu - myliu", paprašyta duoda kokį nors daiktą, kurį turi rankose, pasodinta sėdi ant puoduko ir parodo, kada jau ką nors daro - triumfo išraiška veidelyje.
Tokia ta mūsų "kalbėjimosi" pradžia. O vakar ir šiandien ji dainuoja "a-a-a-a pupa". Išeina kažkaip panašiai į "aaaa fuuuu" :))) Dar kartais sako "mama". Ne visai tiksliai, balsės "a" labai trumpos, išeina toks suspaustas žodžio variantas arba tik vienas skiemuo "ma", bet platesnis, atviresnis. Nesu įsitikinusi, kad ji čia tikrai mane jau "mama" vadina, bet ir negaliu teigti, jog ne, nes šimtu procentų žodis pavartojamas tuomet, kai Patricija nori prisišaukti mane, ar jei ir esu šalia, jai labai iš manęs ko nors reikia.
Liūdna, bet 9jo mėnesio sukaktį vėl pažymėjom liga. Vos mėnuo praėjo po ano sirgimo ir vėl sunegalavom. Šį kartą buvo apsėdusi baisi sloga, laringitas. Nieko, išsikapstėme be stiprių vaistų ir komplikacijų.
Na, o šiandien, kuomet Patricijai jau 9,5 mėnesio, ištraukiau jai Luknės nepripažintą stumduką. Oi, kaip patiko! Vaikščiojo mergina plačiais žingsniais, vos spėjau iš paskos ją prilaikydama vaikščioti ir stumduką vairuoti. Tapeno kojytės į visas puses - ir keliuku, ir į žolę... Po tokios mankštos miegojo mergina 2,5 valandos kaip basliukas :)
Štai kokie turiningi mūsų 9 mėnesiai! Tiesa, nuo vakar nakties mokomės miegoti be pienuko. Pirmoji naktis buvo sunkoka - pusantros valandos Patricija rėkė ir prašėsi pamaitinama... Širdį skaudėjo, norėjosi paklusti jos prašymams, bet kuo toliau tuo sunkiau bus, o maitinti vaiką naktimis iki pilnametystės nesinori :)
Na ką, laikas nuotraukai ir bėgsiu miegoti. Nežinia, kokia bus antroji mūsų bepienė naktis...

Žmonės mūsų gyvenime

Susirgo mano abi panelės. O kaip tyčia lauke taip sninga ir Lu būtų pačios linksmybės! Vakar jau kosėjo, bet taip norėjo į darželį "su kombinezonu ir rogutėmis", kad išleidau kosėjančią. Ką gi, linksmybės baigėsi temperatūra. Na, bet gal temperatūra geriau už nusivylimą ir liūdesį? Dabar karščiuojanti bet bent laiminga...
Patricija tai šiaip, į kompaniją menką slogą prigriebė, kad per lengva nebūtų su viena ligone tvarkytis. Ir valgo, ir miega, ir kakoja po senovei - gerai. Tik kad šniurkščioja ir privertė įsigyti snargliatraukį, kurio dabartinei slogai neprireikė. Tikiuosi neprireiks. Geriau jau toks daiktas stovi nenaudojamas, negu kad sloga ir to daikto nėr...
Taigi, ta proga šiaušim pas daktarytę ir ta pačia proga mėginsim derėtis dėl Patricijos skiepų atidėjimo šiltesniems laikams...
Tai tiek šios dienos aktualijų.

***
O dabar apie TAI. Planavau pradėti nuo visai kitų dalykų, bet šiandieninė diskusija gruodinukuose pasuko planus kita linkme. Niekada nebūčiau užkliuvusi už paprastų pokalbių apie žmones - kiek ir kada jų prisileisti. Dar prieš gimdymą kilo diskusijos, kurių metu merginos svarstė leisti ar neleisti po gimdymo ligoninėje lankytis tėvams, draugams, kada priimti lankytojus. Šiandien buvo išsakyta nuomonė apie dovanas - kurios reikšmingos, kurios ne... Eilinį kartą susimąsčiau... Po Piotro mirties ir po Patricijos gimimo mano namuose apsilankė rekordinis kiekis žmonių. Daugelis jų čia buvo pirmą kartą. Daugelis jų - ne tik pirmą, bet, gal būt, ir paskutinį. Vieni jų man svarbūs ir mieli, kitų beveik visai nepažįstu (na plačiąja prasme, vardus ir pavardes žinau visų :D )... Vieni jų važiavo išreikšti užuojautos, kiti pasveikinti gimus vaikeliui, treti tiesiog pabūti kartu. Dėkojau Dievui už kiekvieną iš jų. Mano širdyje nebuvo nei netinkamo laiko, nei netinkamos situacijos. Buvo sunku, buvo liūdna, buvo taip, kad norėjosi tik gulėti veidu į samanas ir nieko nematyti, bet net ir pačią liūdniausią akimirką suvokiau, kad kiekvienas žmogus mano namuose ir mano kelyje - žingsnis į gyvenimą. Kad ir kaip to gyvenimo nebenorėčiau. Labai sunku rasti tikslius žodžius, kad parašyčiau tai, ką noriu... Galbūt esmė būtų tame, kad kai suvoki, kas yra žmogaus netektis ir kaip gali būti laikinas kiekvieno žmogaus buvimas tavo gyvenime, kiekvieną žmogų imi vertinti kitaip - kaip vertybę, kad ir laikiną, kad ir vieną kartą trumpam užklydusį į tavo namus...
Tad jau nebesuprantu to, kaip galima nenorėti, jog po gimdymo į palatą ateitų mama ar galvoti apie tai atvykęs draugas atvežė "prasmingų" ar "neprasmingų" dovanų...
Nenoriu visu tuo parašyti, kokia aš "tobula" ir dvasinga. Noriu parašyti apie tai, kaip didėja atotrūkis tarp manęs ir gyvenimo, tarp manęs ir žmonių. Kai baigsis kalbos apie tai, kaip man sunku arba apie tai, kokia gimė Patricija, apie ką aš kalbėsiu su tais žmonėmis? Taigi, kalba ir apie tai, ką rašiau ir anksčiau - vis mažiau manęs manyje ir pasaulyje. Ar supras mane žmonės? Ar kalbės, kaip ne kartą gyvenime teko girdėti apie kitas - po vyro/ vaiko laidotuvių vargšelei protas pasimaišė... Dažnai nukandu savo mintis ties puse sakinio, nes jaučiu, kad nereikia - nereikia žmonėms akių badyti ir jiems gyvenimo gadinti savo liguistomis mintimis apie "kitą prasmę", "kitokį vertinimą". Žemė - žmonių planeta - žmonių su visais jų gyvenimo pipiriukais, o ne vaiduoklių, pradėjusių vertinti tai ko nėra labiau už tai, kas yra...
Labiau norėčiau būti kaip visi...

Einam į darželį...

Štai ir įrašas apie darželinukę Luknę. Gerai jau gerai - lopšelinukę. Bet tai nieko nekeičia. Mano špokas eina į darželį ir viskas ne taip baisu, kaip įsivaizdavau. Nors ir ašarų turim, nors ir nesiveržia vaikas pas vaikus, vidinė ir mano ir vaiko būsena nėra nei įtempta nei kokia nors kitaip negatyvi.

Skaudokos būna kokios 5 inutės, kol nueinam nuo mašinos iki darželio, kol įeinam į vidų, nusirengiam ir verkiantį vaiką įduodu auklėtojai. Ir sekančios 2 minutės, kol sprunku iš darželio, girdėdama vaiko verkimą. Žinau, kad ilgai neverkia. Auklėtojos moka nukalbinti ir užimti vaikus. Tikiu, kad Lu neužsimiršta ir ilgisi mamos, bet tikrai ne taip skaudžiai, kaip gali būti. Ir verkia palyginus švelniai, nesidrąsko, nekimba beviltiškai į kojas.

O man ramu, kad ji prižiūrėta, kad galiu ramiai dirbti, kad nereikia vis galvoti, kaip ten namuose sekasi. Šita ramybė ir vaiko saugumas verti milijono. Bėgs laikas, Lu vis geriau ir laisviau jausis darželyje, pirmos dienos liks užmarštyje. Užmarštyje liks ir baimė, nerimas tiek palikus vienus vaikus namie, tiek baimė pradėti vesti vaiką į darželį...

Smagu, kai pasiimu Lu iš daržo, o ji čiauška, pasakoja. Nelabai suprantu, ką, bet širdy būna gera ir ramu - vaikas dalinasi įspūdžiais. Savo savarankiškais įspūdžiais...

Pati sau linkiu, kad situacija tik gerėtų ir nebūtų ryškaus regreso.

Baisoka, kad nepradėtų sirgti. Nes mažakraujystė vėl mus pagavo. Hb krito iki 88. Teks vėl pompuoti geležį, folio rūgštį. Na ką darysi, teks. Tikiuosi, kad kaip ir Simonas, išaugs su laiku.

Ir nenorėčiau, kad suprastėtų siusiuko reikalai. Daug vaikų, pradėję lankyti darželį, grįžta į sauskelnių etapą. Tikiuosi, kad pavyks to išvengti.

O darželis jau įpaišė mane į darželio tarybą. Ir smagu ir nelabai. Nesinori daug papildomų pareigų, rūpesčių. Kita vertus Lu tik geriau bus nuo to. Tai ir neatsisakiau.

Na šiek tiek ir naudos tame įžvelgiu - tapsiu dar matomesnė Širvintose. Ne dėl egoizmo čia. Bet turiu dėti visas pąstangas išgyventi. Jei sėdėsiu namie niekieno nematoma, niekas nepadės, neateis ieškoti, o su tamsa nukris rasa... Gyvenimas gali baigtis taip ir neprasidėjęs...

iš praeities 2007 11 10; 14:48

Senokai bebuvau prisėdusi. O laikas bėga...

O per tą laiką po paskutinio įrašo, Luknė du kartus jau sirgo. Vieną kartą Užventyje nuo vaikų pasigavo kažkokią bacilą ir vėmė parą laiko. Oi buvo strioko... Jei nebūtų liovusis vemti, būtų tekę gultis į ligoninę. O juk buvau tėvus išleidusi į jų gyvenimo kelionę Jeruzalėn, taigi kaip ir įsipareigojusi prižiūrėti visus vaikus. Žinoma, gal būtų Inesė atvažiavusi manęs pakeisti, bet vistiek. Ir į pačią ligoninę labai nenorėjau. Gailėjausi, kad apsiėmiau tokį išbandymą. Labai galėjausi. Tuo labiau, kad grįžom į 2 savaites nekūrentus namus, kol prikūrenom, Luknė sušalo ir vėl susirgo. Šį kartą labai stipriai. Buvo net 40,3 temperatūra... Norėčiau parašyti, kaip buvo baisu, bet sąmonė blokuoja tokius prisiminimus,geriau net nerašysiu...

Geriau parašysiu apie tai, kad jau turim 5 dantukus, o šeštas irgi visai paviršiuje. Nuotraukoje matosi baltas kauburėlis, pro kurį tuoj tuoj išlys mūsų dar vienas perliukas.

Ir papasakosiu vieną įvykį. Tai buvo spalio pabaiga. Naktis. Luknė nubunda, ima zysti, prašytis į mano lovą ir pamaitinama. Bet pagal mūsų taisykles, jau kuris laikas naktimis nebevalgome. Jei nubunda, pazyzia kiek ir vėl užmiega. Bet buvimas Užventyje kiek išderino mūsų susitarimus, ir štai - zyzia ji ir visai nenori nusileisti. Atsikeliu, paguldau ją ant šoniuko, užkloju, paduodu miegameškį ir vėl atsigulu į savo lovą. O ji kuičiasi, kuičiasi, kažkaip, matyt prisnūstu, tik girdžiu - maaamaaa, maaaamaaam, maaa... Atsiklupusi įsikibusi į lovytės kraštą ir šaukia...Aišku, širdis neatlaikė. Pasiėmiau ją pas save ir labai stipriai apkabinau...

Nežinau, ar čia jai šiaip, netyčia išėjo, ar ji suprato, ką pasakė, bet man buvo taip gera...