Pasakėlė apie žiogą ir sniegelį

Luknės pavasario gyvūnėlis - žiogas. Dar visur sniego buvo pilna, kai ji pradėjo klausinėti, kur žiogas. Na ir pradėjome kurti istorijas apie žiogą - kaip jis miega po sena žole, kaip jam šalta, nes neturi nei paltuko, nei batukų, laukia pavasario, kad saulytė sniegą ištirpdytų. Tad šiai dienai turime visai neblogą pasakėlę:
Gyveno kartą žiogas. Jis buvo labai linksmas ir draugiškas. Bet atėjo žiema, pradėjo snigti sniegas ir žiogui teko ieškotis pastogės. Žiogelis susisuko lizdą iš žolės ir užmigo. O sniegas vis snigo ir snigo. Greitai nebesimatė nei žiogo, nei jo namų...
Atėjus pavasariui, žiogas ėmė prašyti saulytės:
- Saulyte saulyte, pašviesk, ištirpdyk sniegelį, sušildyk vargšą žiogą. Aš neturiu nei paltuko, nei batukų, niekas man jų nepasiūdina. Nes neturi tokių mažų adatėlių. Man labai šalta.
Saulytė buvo labai gera ir sutiko padėti žiogui - pašvietė kaitriau ir sniegas ėmė tirpti. Bet sniegas nenorėjo ištirpti ir pravirko:
- Saulyte saulyte, neištirpdyk manęs, prašau. Aš irgi noriu pamatyti pavasarį. Jei ištirpsiu, manęs nebeliks. Aš nenoriu išnykti...
Saulytė nuliūdo, nes nenorėjo nei vieno skriausti ir pasislėpė už debesėlio. O sniegas ėmė dar smarkiau snigti, kad jo dar daugiau būtų. Taip ir būtų žiogas toliau šalęs, saulė tupėjusi už debesies, o sniegas snigęs ir snigęs iki pat dangaus.
Bet pro šalį skrido varna ir sako:
- Kaaarrrr! Na ko jūs nusiminę. Gi ištirpęs sniegas niekur neišnyks - jis virs vandenėliu ir gyvens upėse, upeliuose, šaltiniuose, ežeruose, balutėse. Jis galės laistyti gėlytes ir kas rytą atnešti rasos lašelį žiogui nusiprausti.
- Ar tikrai aš niekur neišnyksiu, ar tikrai galėsiu gyventi balutėje už Luknės namo? Ir ji galės po mane braidyti? Ir žvirbliai gers mano vandenėlį? - ėmė klausinėti sniegelis. - Tada aš noriu ištirpti!
Saulytė apsidžiaugė ir taip kaitriai pašildė sniegelį, kad per vieną dieną jo nebeliko. Žemėn ištekėjo šimtai upeliukų, o už Luknės namo apsigyveno balutė.
Sušilęs žiogas vėl uždainavo savo linksmą dainelę ir visi ilgai ir laimingai gyveno visą vasarėlę...

Štai tokią pasaką mes sekam važiuodamos į darželį ir iš darželio kiekvieną dieną. Tik žiogo dainelė vis kita būna :)

Aš - tu

Man net keista, kaip gerai Luknė valdo kalbos linksnius, asmenuoja ir t.t.. Nors švepluoja juodai, bet galūnės visos "sutvarkytos". Ir vis rečiau vadina save vardu. Dažniausiai - AŠ. Kitus irgi retai bevadina pavadinimais ar vardais. Jei vyksta dialogas, sako - TU. Nors kažkur skaičiau straipsnį, kad tik nuo 3 metų vaikas ima atskirti save ir įvardinti "AŠ". Tai rodo vaiko asmenybės atsiskyrimą nuo mamos...

Vakarais Lu kaip visada pavaro mane su visais gerais norais pasekti pasaką, paskaityti knygutę ar padainuoti lopšinę. Turi būti mažų mažiausiai koks nors spektaklis, nauja knyga ir tai tik 50 proc, kad praeis.

Su lopšinėm tai situacija tokia:

- Padainuosiu tau lopšinę, gerai?

- Nenaino (nedainuok).

- Aš trumpai tik, - ir pradedu, - aaaa pupa.

- nenaino, dabar as, - ir visu grasu, - AAAA PUPA. Dabar tu.

- Aaaa pupa, - vos spėju pradėti, ji iškart šaukia:

- dabar aš...

Žodžiu, mūsų dainavimas baigiasi pasitujinimais ir pasiašinimais...

Arba duoda paskaityti knygutę, aš ją bandau pradėti skaityti, ji perverčia ją kosminiu greičiu man prieš akis (o aš gi jų mintinai nemoku, tai paskaitau kiekviename atverstame puslapyje max po 2-3 žodžius) ir knygutė būna padėta į šalį...

Toks mūsų vakaro ritualas. Jei nesimiega, maloniai būna priimti tik "einam, pažiūrėsim pro langą", "einam atsigersim", o visų maloniausiai - "einam, panešiosiu po kiemą" :)))

Pasaka...

Pasaka paaugusiai Lu ir kitiems vaikams:

Gyveno kartą mažas vaikelis Tavo vardu. O kuo tu vardu? Tai va, ir tas vaikelis turėjo tokį pat vardą. Turėjo tokias pat geras akis, mažą mielą nosytę ir švelniausias pasaulyje rankas. Vieną kartą tas mažas vaikelis tavo vardu sugalvojo nupiešti didelę saulę. Paėmė popieriaus lapą, teptuką, geltonus dažus ir nupiešė didelį apskritimą per visą lapą. „Čia blynas?“ paklausė tėtis, susimąstęs. „Ne, saulė“, atsakė mažas vaikelis Tavo vardu. „O kodėl tavo saulė nežiūri į mane?“ paklausė tėtis. Tada vaikelis paėmė mėlynus dažus ir nupiešė dvi dideles mėlynas akis. Saulė iš karto atsimerkė. „O kodėl saulė nesišypso?“ vėl paklausė tėtis. Mažas veikelis paėmė teptuką ir nupiešė didelę, linksmiausią pasaulyje šypseną – per visą saulę, per visą lapą ir saulė linksmai nusišypsojo. Ji žiūrėjo didelėmis mėlynomis akimis ir šypsojosi gražiausia šypsena, kokią tik galima nupiešti. „O kur tavo saulutės spinduliukai?“ tėtis net nemanė nusileisti. Mažas vaikelis paėmė teptuką ir jau norėjo piešti spindulius, bet pamatė, kad jo saulė užima visą lapą ir spinduliai nebetelpa. Pravirko mažas vaikelis Tavo vardu graudžiom ašarom. Na kaip gi jo saulytė bus be spindulių. Staiga į kambarį įėjo mamytė ir tarė „Neverk, mano vaikeli, tavo rankytės – švelniausi saulytės spinduliukai. Ateik ir apkabink mane, mano saulyte“...