Pasakėlė apie žiogą ir sniegelį

Luknės pavasario gyvūnėlis - žiogas. Dar visur sniego buvo pilna, kai ji pradėjo klausinėti, kur žiogas. Na ir pradėjome kurti istorijas apie žiogą - kaip jis miega po sena žole, kaip jam šalta, nes neturi nei paltuko, nei batukų, laukia pavasario, kad saulytė sniegą ištirpdytų. Tad šiai dienai turime visai neblogą pasakėlę:
Gyveno kartą žiogas. Jis buvo labai linksmas ir draugiškas. Bet atėjo žiema, pradėjo snigti sniegas ir žiogui teko ieškotis pastogės. Žiogelis susisuko lizdą iš žolės ir užmigo. O sniegas vis snigo ir snigo. Greitai nebesimatė nei žiogo, nei jo namų...
Atėjus pavasariui, žiogas ėmė prašyti saulytės:
- Saulyte saulyte, pašviesk, ištirpdyk sniegelį, sušildyk vargšą žiogą. Aš neturiu nei paltuko, nei batukų, niekas man jų nepasiūdina. Nes neturi tokių mažų adatėlių. Man labai šalta.
Saulytė buvo labai gera ir sutiko padėti žiogui - pašvietė kaitriau ir sniegas ėmė tirpti. Bet sniegas nenorėjo ištirpti ir pravirko:
- Saulyte saulyte, neištirpdyk manęs, prašau. Aš irgi noriu pamatyti pavasarį. Jei ištirpsiu, manęs nebeliks. Aš nenoriu išnykti...
Saulytė nuliūdo, nes nenorėjo nei vieno skriausti ir pasislėpė už debesėlio. O sniegas ėmė dar smarkiau snigti, kad jo dar daugiau būtų. Taip ir būtų žiogas toliau šalęs, saulė tupėjusi už debesies, o sniegas snigęs ir snigęs iki pat dangaus.
Bet pro šalį skrido varna ir sako:
- Kaaarrrr! Na ko jūs nusiminę. Gi ištirpęs sniegas niekur neišnyks - jis virs vandenėliu ir gyvens upėse, upeliuose, šaltiniuose, ežeruose, balutėse. Jis galės laistyti gėlytes ir kas rytą atnešti rasos lašelį žiogui nusiprausti.
- Ar tikrai aš niekur neišnyksiu, ar tikrai galėsiu gyventi balutėje už Luknės namo? Ir ji galės po mane braidyti? Ir žvirbliai gers mano vandenėlį? - ėmė klausinėti sniegelis. - Tada aš noriu ištirpti!
Saulytė apsidžiaugė ir taip kaitriai pašildė sniegelį, kad per vieną dieną jo nebeliko. Žemėn ištekėjo šimtai upeliukų, o už Luknės namo apsigyveno balutė.
Sušilęs žiogas vėl uždainavo savo linksmą dainelę ir visi ilgai ir laimingai gyveno visą vasarėlę...

Štai tokią pasaką mes sekam važiuodamos į darželį ir iš darželio kiekvieną dieną. Tik žiogo dainelė vis kita būna :)

Linksmybės ir "linksmybės"...

Simonas išvažiavo Velykų atostogų pas senelius. Ilgai galvojo, bet šiaip ne taip ryžosi. Išvažiuodamas mano skype parašė "Pagaliau sūnus išvažiavo!" Abu juokėmės iš šio užrašo. Nors ir susimąsčiau tuo pačiu. Jis jau auga ir ima suprasti, kad santykis tėvai-vaikai nėra betarpiškas ir nepajudinamas. Kad jis nėra mano tąsa, o kad abu esame savarankiškos asmenybės. Pagaliau... Jau maniau, kad niekada neišlipsime iš "mamos saugojimo" etapo. Žinau, kad kada nors gailėsiuosi ir pasiilgsiu jo "sėdėjimo ant galvos", bet visgi noriu, kad jis užaugtų stiprus ne tik kūnu, bet ir dvasia.

Na, o kitą dieną po šio užrašo atsiradimo gavau skype Dovilės žinutę - "kodėl tu taip parašei apie Simoną". Vargšiukei suskaudo širdelę. Ji tikrai pagalvojo, kad aš džiaugiuosi atsikračiusi Simono. Net pagailo mergaičiukės. Ji gi tą Simoną nuo pat mažens myli :)

Taigi, likome su Lu vienudvi. Pirmą vakarą namuose buvo daug talkos, dengėme šiltadaržį, tai nelabai buvo kada jausti, kad kažko trūksta. Na, o sekantį vakarą norėjau pabaigti šiltadaržio darbus - užtiesti tinklą ant plėvelės, kad vėjas nenudraskytų. Teko kabarnotis ant stogo ir dėlioti tą tinklą. Visų pirma, pasirodė, kad tai nėra taip lengva, kaip atrodo. vaikščioti stogu 15 cm pločio lenta - ne taip jau lengva, po 2-3 žingsnių stačiomis, klaupiau ant kelių ir ropojau iš baimės bijodama net kvėpuoti, kad su visa plėvele nenudribčiau žemyn. Gerai, kad tuo metu Lu dar neįsikirto, kad ir ji gali kopėčiomis lipti. Baigusi aukštojo alpinizmo darbus, ėmiausi apnarpliojimo špagatu. O čia jau Lu rado kopėčias... Aš užlipu, ji man iš paskos. Reikia nulipti, turiu per ją peržengti, nes aukšyn merga moka, o žemyn - ne. tai kol aš per ją perlipu ir nulipu, ji ir iki viršaus užlipa. Pažiūrėjau, kas tada, ogi be jokių pamąstymų kelia koją ant šiltadaržio stogo ir jai giliai dzin, kad jis - tik vargana plėvelė. 

Taip ir dirbom - až užlipu kopėčiom, pataisau, ką reikia, ji užsikabaroja iš paskos. Aš per ją peržengus lipu žemyn, ji krykšdama iš laimės - aukštyn. Tada žviegiančią nukeliu žemyn, nuleidžiu kopėčias, pataisau ką reikia žemai, vėl keliu kopėčias ir vės viskas iš pradžių...

Šiaip ne taip susitvarkėm su tais tinklais iki sutemų...

Toks tas gyvenimas su žiogais ant smilgos :)))

iš praeities 2008 05 16; 18:31

Ir atslinko pamažu gegužis - lyg norėdamas siurprizą padaryti... Įprastai jis atšuoliuoja, putoja, užgriūna... O šiemet - pamažu ir be pažadų...

Visgi jis atėjo ir širdys džiaugiasi - šilta ir gražu.

O į mūsų namus jis atnešė Pirmąją Komuniją ir Krikštynas!

O po jų - Rubę - mažą mielą šunytę.

Šventė buvo su daug žmonių, kaip aš ir norėjau. Su tyra ašara apeigų metu ir džiugesiu širdy, pilname draugų kieme...

Ir su dideliu palengvėjimu ir pasididžiavimu širdy, kad aš tai padariau Ten, kur norėjau ir taip, kaip norėjau. O svarbiausia, kad apskritai padariau! Mano zuikiai gavo po plunksną nuo angelų savo dangaus karalystės apsiaustui, kurį aus visą savo gyvenimą, na, o jei pasisekė, ir aš ją gavau savajam:) Taip užvertėm vieną mieliausių savo gyvenimo puslapių...

iš praeities 2008 03 10; 22:32

Šiandien fiksuoju tikrojo Luknės vaikščiojimo pradžią!!!

Ne iš glėbio į glėbį, ne nuo vieno daikto prie kito, siekiant kuo greičiau įsikibti, o tikro, normalaus vaikščiojimo.

O čia - kaip mes vakar lietėm, uostėm, krapštėm, čiupinėjom ir kutenom pavasarį, kad greičiau atsibustų http://picasaweb.google.lt/va1.vilma/Kovo9

iš praeities 2008 03 04; 22:22

Kaip apmaudu. Kiek visko jau nespėjau užfiksuoti... Keista, rodos, turėčiau turėti daug laiko. Gal netgi jo turiu. Gal esu labai neorganizuota... Blaškausi, esu nenuosekli.... Idomu ar aš tokia esu, ar tiesiog toks laikotarpis. O gal perdaug iš savęs reikalauju ir perdidelius uždavinius sau keliu? Žodžiu nežinau, kur dingsta tas mano laikas, bet į dienoraštį užsuku labai retai.O tiek svarbių dalykų griūna užmarštin. Savo gebėjimu atsiminti galybę svarbių dalykų jau nebepasitikiu...Kad netgi kartais tiesiog užmirštu parašyti, o ne laiko neturiu...

Na, gana tos įžangos ir pasiteisinimų bei būgštavimų...

Ką tik išgyvenau savo vaikų gimtadienius – pirmą ir vienuoliktą. Kaip visada tyliau ir ramiau, nei norėčiau. Na, bet visgi ir su tortu, ir su žvakėm. Su kelionėm į tas dienas – prieš 1 ir prieš 11 metų, kai gimdžiau abu savo vaikus. Gal ir gerai, kad gimė jie ne tą pačią dieną, kaip labai norėjau. Dabar turiu galimybę apmąstyti pirma vieno, paskui kito kelią į šį pasaulį ir per pasaulį... Tik galvoju, ir nežinau ar iki kito gimtadienio įstengsiu tą patį galvoti, kad tas, įpatingas dienas, kai gimė vienas ir paskui kitas vaikas, turėčiau pasidaryti Savo dienomis. Ne šventėmis su tortu ir žvakėmis, o mažomis šventėmis sau. Kad turėčiau laiko išgyventi tai iš naujo kiekvienais metais...

Šiemet pajutau, kad man tam pritrūko laiko, kad galėčiau prisiminimuose ir svajonėse prisibūti tiek, kiek noriu.

Per Simono gimtadienius niekuomet to nedarydavau, nes nebuvau įpratusi, jog vaiko gimtadienis visų pirma šventė man. Tad ir šiemet 21 diena praėjo tik su keliomis prisiminimų akimirkomis. Ir nepajutau to stygio.

O va Luknės gimtadienis buvo kaip tik sekmadienį, kaip tik Luknė sirgo, buvo atvažiavę seneliai, Inesė, ir aš labai stipriai pajutau, kad būtent šią dieną norėčiau būti viena su savo vaiku mūsų lovoje – aš ją glostyčiau ir slaugyčiau bei kartu mes vėl išgyventume mūsų didįjį meilės aktą – gimimą...

Galbūt tą dieną reikėjo ruošti prisiminimų dėžutę, į kurią sukraučiau pačius brangiausius dalykus...Bet suvokiau tai pervėlai ir dabar jau reikės kažkaip kitomis dienomis kompensuoti tai, ko, kaip ir visada neapgalvojau iš anksto.

Na tai su gimtadieniais, mano mažyliai, su gimtadieniais man pačiai...

Ir su pavasariu... Šiandien su Lukne apėjom visus darželius, apžiūrėjom gėlytes, kurios kelia savo snapelius ir gal už kokios savaitės jau sulauksim primųjų žiedelių, jei tik saulė to norės, nes šiemet ji amžinai pasislėpusi... Norisi jau to pavasario, norisi saulės, šilumos ir žalumos, vilties ir gėrio...

Na, o pirmos pavasario dienos dar ir labai prasmingos. Nes Luknė mokosi vaikščioti. Pradėjo savaitę prieš gimtadienį, kai Dovilė su Gintare ir Simonu įkalbėjo kažkaip ją žingsniuoti iš glėbio į glėbį, bet tuo viskas ir baigėsi. Ir netgi į glėbį nekasdien sužingsniuodavo... O šiomis dienomis vis pabando. Dar labai mažai, bet visgi mokosi. Ji labai atsargi, lyginant su Simonu, kuris kai pradėjo, tai jau nebesustojo, nors ir griūdavo dažnai ir skaudžiai. O Luknė viską daro labai pamažu, pasimatuodama kiekvieną žingsnį, kad tik negriūtų.

Pastebėjau, kad ją labai baugina nesvarumo būsena. Tad manau bijo ne tiek užsigauti nugriuvus, kiek pačio griuvimo momento.Taigi, jos vaikščiojimui taip ir neturėsime vienos datos, kaip Simono. Nes vasario 15 dieną įvyko pirmi sužingsniavimai iš glėbio į glėbį, kovo 2 dieną kažkokie ženklesni pasileidimai ir kur nors nuėjimai savarankiškai, kurie kovo 3 dieną jau nebepasikartojo. O kada užsidegs ta lemputė, kad ji jau vaikšto ir pati tai supras, tai dar neaišku...Bet mes niekur neskubam...

Myliu savo vaikus, myliu pavasarį...