Aš - tu

Man net keista, kaip gerai Luknė valdo kalbos linksnius, asmenuoja ir t.t.. Nors švepluoja juodai, bet galūnės visos "sutvarkytos". Ir vis rečiau vadina save vardu. Dažniausiai - AŠ. Kitus irgi retai bevadina pavadinimais ar vardais. Jei vyksta dialogas, sako - TU. Nors kažkur skaičiau straipsnį, kad tik nuo 3 metų vaikas ima atskirti save ir įvardinti "AŠ". Tai rodo vaiko asmenybės atsiskyrimą nuo mamos...

Vakarais Lu kaip visada pavaro mane su visais gerais norais pasekti pasaką, paskaityti knygutę ar padainuoti lopšinę. Turi būti mažų mažiausiai koks nors spektaklis, nauja knyga ir tai tik 50 proc, kad praeis.

Su lopšinėm tai situacija tokia:

- Padainuosiu tau lopšinę, gerai?

- Nenaino (nedainuok).

- Aš trumpai tik, - ir pradedu, - aaaa pupa.

- nenaino, dabar as, - ir visu grasu, - AAAA PUPA. Dabar tu.

- Aaaa pupa, - vos spėju pradėti, ji iškart šaukia:

- dabar aš...

Žodžiu, mūsų dainavimas baigiasi pasitujinimais ir pasiašinimais...

Arba duoda paskaityti knygutę, aš ją bandau pradėti skaityti, ji perverčia ją kosminiu greičiu man prieš akis (o aš gi jų mintinai nemoku, tai paskaitau kiekviename atverstame puslapyje max po 2-3 žodžius) ir knygutė būna padėta į šalį...

Toks mūsų vakaro ritualas. Jei nesimiega, maloniai būna priimti tik "einam, pažiūrėsim pro langą", "einam atsigersim", o visų maloniausiai - "einam, panešiosiu po kiemą" :)))

Fotografuoju...

Vieną gražią dieną buvome svečiuose pas naują mūsų klubietę Vidą. Jie su vyru pasistatė ryškiai oranžinį namą, planuoja jame auginti savo vaikus. Labai jų nori, Vida sakė net pilvais trinsis su Vita, kad tik užsikrėstų...

Buvo smagus susitikimas, smagus šiltas vakaras. Sėdėjom lauke, šnekučiavomės, gurkšnojome vyną, aplinkui laigė vaikai. Tokia moteriška idilija...

Man pasirodė labai gražus vaikų dalyvavimas mūsų pasibūvime. Aplink namą aplinka dar nesutvarkyta, daug balų, o prie namo stovi metalinė statinė, pilna šiltutėlio, nuo vasaros įkaitusio vandens - tikros atrakcijos mažiams. Šiek tiek juos pafotografavau. Bent jau man atrodo, kad nuotraukos labai gražios, nors jose tik kelios temos...

Nuotraukos

Linksmybės ir "linksmybės"...

Simonas išvažiavo Velykų atostogų pas senelius. Ilgai galvojo, bet šiaip ne taip ryžosi. Išvažiuodamas mano skype parašė "Pagaliau sūnus išvažiavo!" Abu juokėmės iš šio užrašo. Nors ir susimąsčiau tuo pačiu. Jis jau auga ir ima suprasti, kad santykis tėvai-vaikai nėra betarpiškas ir nepajudinamas. Kad jis nėra mano tąsa, o kad abu esame savarankiškos asmenybės. Pagaliau... Jau maniau, kad niekada neišlipsime iš "mamos saugojimo" etapo. Žinau, kad kada nors gailėsiuosi ir pasiilgsiu jo "sėdėjimo ant galvos", bet visgi noriu, kad jis užaugtų stiprus ne tik kūnu, bet ir dvasia.

Na, o kitą dieną po šio užrašo atsiradimo gavau skype Dovilės žinutę - "kodėl tu taip parašei apie Simoną". Vargšiukei suskaudo širdelę. Ji tikrai pagalvojo, kad aš džiaugiuosi atsikračiusi Simono. Net pagailo mergaičiukės. Ji gi tą Simoną nuo pat mažens myli :)

Taigi, likome su Lu vienudvi. Pirmą vakarą namuose buvo daug talkos, dengėme šiltadaržį, tai nelabai buvo kada jausti, kad kažko trūksta. Na, o sekantį vakarą norėjau pabaigti šiltadaržio darbus - užtiesti tinklą ant plėvelės, kad vėjas nenudraskytų. Teko kabarnotis ant stogo ir dėlioti tą tinklą. Visų pirma, pasirodė, kad tai nėra taip lengva, kaip atrodo. vaikščioti stogu 15 cm pločio lenta - ne taip jau lengva, po 2-3 žingsnių stačiomis, klaupiau ant kelių ir ropojau iš baimės bijodama net kvėpuoti, kad su visa plėvele nenudribčiau žemyn. Gerai, kad tuo metu Lu dar neįsikirto, kad ir ji gali kopėčiomis lipti. Baigusi aukštojo alpinizmo darbus, ėmiausi apnarpliojimo špagatu. O čia jau Lu rado kopėčias... Aš užlipu, ji man iš paskos. Reikia nulipti, turiu per ją peržengti, nes aukšyn merga moka, o žemyn - ne. tai kol aš per ją perlipu ir nulipu, ji ir iki viršaus užlipa. Pažiūrėjau, kas tada, ogi be jokių pamąstymų kelia koją ant šiltadaržio stogo ir jai giliai dzin, kad jis - tik vargana plėvelė. 

Taip ir dirbom - až užlipu kopėčiom, pataisau, ką reikia, ji užsikabaroja iš paskos. Aš per ją peržengus lipu žemyn, ji krykšdama iš laimės - aukštyn. Tada žviegiančią nukeliu žemyn, nuleidžiu kopėčias, pataisau ką reikia žemai, vėl keliu kopėčias ir vės viskas iš pradžių...

Šiaip ne taip susitvarkėm su tais tinklais iki sutemų...

Toks tas gyvenimas su žiogais ant smilgos :)))

iš praeities 2008 02 03; 23:34

Net nežinau, ką apie tuos Naujus ir parašyti. Ėjo, praėjo. Šventės užsimiršo, liko tik nuotraukos. Ir tai viskas, kas buvo gražaus - vaikų džiaugsmas. Tai kad nesugadinti jo, nerašysiu apie blogus dalykus...

O kaip mūsų dienos bėga? Brolis vis labiau spygliuojasi. Kartais ne vieną prakaitą reikia nuvarvinti, kad nuraminti jo ginčus. Visais kitais variantais geras jis vaikas. Toks pat tebejautrus, mielas, mylintis ir dar naivus ir vaikiškas. Dar galiu į pažastį įsikišus pamyluoti.

Ką naujo išmoko? Oi, sunku ir pasakyti - gal kokias lygtis mokykloj dabar sprendžia

O Luknė jau greitai perlips pirmųjų metų slenkstį! Tik man dar tokia maža atrodo. Pamenu, Simonas atrodė jau toks didelis, kad tiek visko jau moka... O Luknė dar tokia maža... Na ir gerai, tegul būna dar maža, reikia man to minkšto kamuolėlio glėby.

Na, o šiaip jau stovi, tik kojos dar labai dreba, tai taip juokingai atrodo...

O šiandien kaka - balių darė. Paguldžiau be pamperso pietų miegoti, po pusvalandžio girdžiu - kalba. Nueinu, o ten viskas nuo kojų iki galvos ir visa lovytė - didelis kaka. Iščiupinėjus ir ištapšnojus kiekvieną centimetrą Nežinau, kiek ištapšnojo, kiek privalgė, ne bet ką padarysi, savo gi

Kalbėti tai nelabai ką kalba - tai mama pasako, tai nia niam (valgyti), tai didelį NEEE išrėkia, tai kažką panašaus į caca ar į ai ai ai (kaip gražu). Šiandien lyg loti bandė į Nėjų žiūrėdama (Ou Ou Ou), bet labiau panašu buvo į O O O.

Na, kad ji miegaliukė maža, nėra kada daug mokytis Be to, gera jai ir taip :)

iš praeities 2007 12 29; 23:59

Šiandien Luknė mane gerokai nustebino. Jai labai patinka kraustyti stalčius prie kompiuterio. Viename jų - daaaaug kompaktų. Atidarė vieną, paskui tą, kur kompaktai ir galų gale trečią. Staiga pamatė jame vieną kompaktą, čiupo jį ir įdėjo į tą stalčių, kur stovi visi kompaktai :)Kažkaip nesitikėjau, vis elgiasi kaip leliukas, o čia op - supratau, kad ji mato ir supranta gerokai daugiau, nei aš maniau.

Ir dar nuotykis - atsisuku į Luknę, o ji iš orkaitės išsitraukusi keptuvę, pasidėjusi ant vaikštynės ir laižo taukus su pirščiuku :))

Va tokia ta mūsų pelytė...

iš praeities 2007 11 26; 23:27

Grąžinkit man neropojantį vaiką!!!
Va taip va – laukiam laukiam, kol vaikas išmoks ką nors daryti, o paskui patys užspringstam tuo noru...
Prasideda išdaigų metas. Skalbimo miltelius iš vienos spintelės jau iškrausčiau. Tą pačią dieną ta spintelė tapo nebeįdomi...
Susiruošiau šveisti virtuvėj grindis, nes vos padėjus vaiką ant žemės, baltos kojinės per 5 minutes tampa nebebaltomis. Pasidariau tokį stiproką tirpalą valymui... Galvoju, kaip gerai- Luknė taip ramiai žaidžia. Atsisuku ir greitai suprantu, kodėl ji tokia rami – ogi todėl, kad baloje...
Kitą dieną pasodinau savo kambaryje žaisti. Ramiai sau atėjau į virtuvę ir užsiėmiau darbais. Rami, kaip belgas, nes ten nėra nieko, kas būtų jai pavojinga. Taigi, dirbinėju kažką, tik buuuuummm į galvą mintis – gi ryte prisiusiojom į puoduką ir aš jo dar neišnešiau... Nulekiu į kambarį, o ji jau atradusi „lobį“... Gerai, kad dar nebuvo spėjusi įsijausti :)
O kas dar laukia...
Šią savaitę (dabar jau praeitą, nes šis įrašas darytas anksčiau, bet tik dabar prisiruošiau jį įkelti) jau oficialiai buvo įsteigtas Širvintų tėvų ir vaikų klubas. Po kokių 10 metų, kai skaitysiu šitą dienoraštį, jau žinosiu, kaip mums sekėsi, o dabar belieka svajoti ir tikėtis...
Norėčiau ką nors nuveikti tokio, kad galėčiau iš to pragyventi ir kažką tokio, kas paliktų mano antspaudą Širvintų krašto istorijoje, kas turėtų išliekamąją vertę. Tik kaip surasti tą išganingąją mintį ir savo kelią. Žinau, kad esu visai šalia to kelio, tik nežinau, kaip jis vadinasi ir kurlink veda... Jaučiu, kad visai visai šalia yra tas šaltinis, iš kurio gali imti tekėti mano kūrybinis potencialas ir plyšti tas kiautas, laikantis mano potenciją, energiją ir ryžtą. Net užuodžiu tą didžiąją laisvę, kurią gali suteikti savęs atradimas. Ir kartu bijau. Bijau pražiopsoti, praeiti pro šalį, neatpažinti, nerasti...
Dieve, padėk man...