Prieš pusę metų buvo Patricijai vieneri ir buvo Kalėdos...

Patricijos vieneri metai buvo ypatinga šventė. Ne todėl, kad gimtadienis, ne todėl, kad šventė... Man tai buvo ir Metinių dalis. Gal jų pabaiga. Gal uždegus Patricijos vienerių metų žvakutę baigėsi gedulas. Nors vis dar esu pilna skausmo ir kančios, ilgesio ir netikrumo. Tačiau jau be laukimo. Jau žinau, kad yra taip ir kad visada bus taip. Tačiau žinau ir tai, kad esu dramatiška asmenybė ir niekada nepaliausiu ilgėtis... Nepaliausiu bučiuodama Patricijos skruostus galvoti, kad bučiuoju ir Jį. Tai nereiškia, kad matydama Patriciją matau tik Jį. Ne, Patricija - atskira asmenybė ir negali būti tapatinama nei su manimi, nei su savo tėčiu. Bet visgi nepavargstu vis iš naujo joje ieškoti Jo...
Na, o Patricijos vieneri metai praėjo labai greit...

Daugiau Patricijos gimtadienio nuotraukų:https://www.facebook.com/photo.php?fbid=115504871949903&set=a.115504728616584.23535.100004711714118&type=1&theater

Po Patricijos gimtadienio, prieš pat Naujuosius rašiau: "Vieneri metai... Eglutės žaisliukai liko tokie, kokie ir buvo - tokie, kokie bus ir po daugelio metų. O mes ar likome tokie patys? Patricijos vieneri metai - visas jos gyvenimas. Mano vieneri metai. Kokie buvo jie?.."

Su šiuo įrašu baigiu savo ciklą "Patricijos mėnesiai". Džiaugiuosi, kad pavyko jį įgyvendinti.

Mažoji Karenina. Skola Patricijos 11-am mėnesiui...

Kai Patricijai buvo 11 mėnesių, ją pakvietė filmuotis Italų režisieriaus filme Anna Karenina. "Kitos savaitės pabaigoje Vilniuje pradedama filmuoti drama "Anna Karenina". Levo Tolstojaus romaną mūsų šalyje ekranizuos kanadiečių režisierius Christian Duguay. Pagrindinės filmo herojės vaidmenį atliks italų aktorė Vittoria Puccini. Juostoje taip pat vaidins ir būrys lietuvių, italų, vokiečių, prancūzų aktorių", - rašė Delfyje. Tačiau, kai pasirodė pirmosios žinutės laikraščiuose, mes net nesapnavome apie aktorystę...
O vieną vakarą Živilė prasitarė, kad veža fotografuoti Ugnę į aktorių agentūrą. Mes su Patricija nusprendėme  jas palydėti. Nufotografavo ir mano mažę. Kitą dieną jau gavome kvietimą filmuotis Annoje Kareninoje.
Deja, pirmasis blynas buvo nevykęs - mes su Patricija prastypsojome autobuse virš 2 valandų, baigėsi mūsų laikas ir mus paleido namo. 
Po kelių savaičių vėl pakvietė, nuvykome, ir šį kartą fortūna mums šypsojosi pilna burna - Patriciją filmavo, ją rinkosi režisierius. Ne iš karto, bet jai netgi pavyko! Dabar laukiu filmo, sako - rudeniop pasirodys...
O čia mūsų 11 mėnesių:

Principingasis, ambicingoji ir... upelis...

O Dieve, paskutinis įrašas - prieš krūvą laiko! Nuo 10,5 mėnesio Patricija nutolo cielais keturiais ilgais mėnesiais, per kuriuos augo, sirgo, mokėsi, sėmėsi patirties... Šiandien ji jau žvitri, sumani, gudri ir viso pasaulio norinti metinukė su ketvirčiu! Taip taip, Patricijai jau metai ir 3 mėnesiai. Beveik :)
Pavadinčiau ją Patricija Kaprizingoji, Atkaklioji kovotoja. Nors žodis "kaprizingoji" gal čia ne labai tinka. Bet kokia ji? Paskutinėmis dienomis šitaip galvojau apie visus savo vaikus.
Simonas - ambicingasis, kilnusis ir principingasis.
Luknė - tikra savo vardo atspindėtoja - ji per gyvenimą lyg upelis alma, su džiaugsmu priimdama kiekvieną įlanką, kiekvieną akmenį paglostydama, kiekvieną įdaubėlę užpildydama, kiekvieną kauburėlį apkabindama. Tiek gyvenimo džiaugsmo, tiek meilės, tiek platumo joje!
Patricija... Ji dar labai maža, bet vis gi kovotoja - tai faktas. Atkakli - irgi  - kaip blynas. Bet jos kryptis, tikslas, siekiai - iš šono, neįsigilinus, gal taip - kaprizinga. Tačiau kai būni šalia - matai, ne šiaip, ne iš piršto tas kaprizingumas laužtas. Ir ne iš vaikiško noro mėgdžioti suaugusius. Kai būni šalia - matai - lyg nesutilptų į savo mažą kūną ir amžių. Lyg kas ją, didelę ir išmanančią gyvenimą, būtų nubaudęs ir, lyg pasakoje kokia ragana princesę tapyru paverčia, tai ją kažkas užkerėjęs ir mažan kūnan sukišęs...
Žinau, skamba lyg psichozė. Bet tai ne vien mano mintys, ne vien mano pastebėjimai. Kartais atrodo, kad ji gerai žino, kas yra kas, kur yra kas, kam yra kas. Ir reikalauja to, ką jau žino, o ne to, ką norėtų sužinot.
Pavyzdžiui? Hmmm, kad būtų tai lengva! Ir nepasirodytų juokinga. Pavyzdžiui, ji iš karto žinojo, kas yra saldainis. Pirmas į galvą šovęs faktas. Arba tai, kaip ji reikalavo normalaus maisto, o ne košių - dar tada, kai visi jos bendraamžiai klusniai žiojosi ir ramiai sau nesuko galvos dėl dedamos į burną konsistencijos. Neapgaudavau niekaip. Arba gerti arbatą iš puodelio. Būtent arbatą. Tiesa, ir kavos ji taip pat nori :D Ir limonado, ir sulčių. Nors niekada nerodžiau, niekada nepratinau. Arba, kad gėlės gyvos ir jų skriaust negalima - ji puikiausiai žino, nors namuose beveik nėra jų. Bet kur tenka būti - taip įdomiai į jas žiūri, glosto. Nors iš principo nėra labai švelni ir gerietė.
O kovoja dėl to, ko jai norisi - ragais ir nagais. Visų pirma - rėkia. Gali kąsti, muštis, jei tik pasieks, gali sviesti kokį daiktą. Temperamentas - uch! Tikrai ne mano ir ne JO. Ugninė ji, karingoji princesė Xena, kovotoja revoliucionierė, manifestantė ir visos kitos aršios istorinės asmenybės viename.
Štai ji kokia!
Sako, kad visos ligos iš sielos ir nuo gyvenimo. Ji turi astmą, dūsta - lyg pančiai kokią ją laikytų supančioję, lyg apynasris jauną eržilę pažabojęs. Va, naktį miega ramiai, viskas gerai, atsikelia, gauna porą komandų, pasitinka ją rutina - ir dust, šnopuot ima...
Bet ką daryt? Ką daryt, kai tik puse tikėjimo tokiais dalykais tiki ir neturi kuo pasikliaut? Kai negali nei gyvenimo šiapus, nei anapus įtakot, kai reikia vaiką išmokyt visų pirma laikytis taisyklių ir pažinti ribas. Nes ir pačią tos ribos ir taisyklės labai riboja - reikia be galo daug savidrausmės, savikontrolės, kad sugebėtum nešti ant pečių 3 vaikus, darbą, namą, automobilį... Nėra kada nei savo, nei kitų principų paisyt. Net jei tai kainuoja astmą.
Reikia kažką pažangaus, tobulo ir mielo parašyt. Be mistikos ir be aukštų įsivaizdavimų :)
Ogi myli mano vaikai vienas kitą - labai labai!!!

A-a-a-a fuuuu

Nuplasnojo vasarėlė, žiedelius susirinko. Paliko tik čežėjimą - sausos žolės, krentančių lapų. Tiesa, tarsi atsiprašydama mestelėjo prieš saulę voratinklių vėrinių - žiba jie, lenda į akis, svaigina trumpalaike perspektyva - galbūt dar rytoj bus šilta, galbūt dar ir kitą dieną. Nebeilgai.
Tokią vieną šiltą dieną fotografavau Patricijos devynis mėnesius. Šalia pirmuosius žingsnius dėliojo Mintė, meiliai miegojo Ugnė... Gražus gražių mergaičių auginimas. Ir svajonė, kad joms bus smagu kartu augti.
Na, o kokia gi ta mūsų devyniamėnė Patricija?
Šitą mėnesį įvardinčiau, kaip dar vieną labai žymų šuolį. Jei būdama 4 mėnesių mano mažylė visa savo siela įsiliejo į pasaulį ir suprato esanti jo dalimi, tai būdama 9 mėnesių ėmė "kalbėti" žmonių kalba. Be abejo, žodis "kalbėti" gerokai persūdo situaciją. Bet jei kalbėjimu laikysime ne tik žodinę verbaliką, tai jis labai tinkamas.
Taigi, Patricija rodo ir sako "atia" (tia-tia-tia), moka parodyti, kad ji jau "dyyyyyydelė" (kelia rankytes į viršų), prisiglaudžia ir daro "myliu - myliu", paprašyta duoda kokį nors daiktą, kurį turi rankose, pasodinta sėdi ant puoduko ir parodo, kada jau ką nors daro - triumfo išraiška veidelyje.
Tokia ta mūsų "kalbėjimosi" pradžia. O vakar ir šiandien ji dainuoja "a-a-a-a pupa". Išeina kažkaip panašiai į "aaaa fuuuu" :))) Dar kartais sako "mama". Ne visai tiksliai, balsės "a" labai trumpos, išeina toks suspaustas žodžio variantas arba tik vienas skiemuo "ma", bet platesnis, atviresnis. Nesu įsitikinusi, kad ji čia tikrai mane jau "mama" vadina, bet ir negaliu teigti, jog ne, nes šimtu procentų žodis pavartojamas tuomet, kai Patricija nori prisišaukti mane, ar jei ir esu šalia, jai labai iš manęs ko nors reikia.
Liūdna, bet 9jo mėnesio sukaktį vėl pažymėjom liga. Vos mėnuo praėjo po ano sirgimo ir vėl sunegalavom. Šį kartą buvo apsėdusi baisi sloga, laringitas. Nieko, išsikapstėme be stiprių vaistų ir komplikacijų.
Na, o šiandien, kuomet Patricijai jau 9,5 mėnesio, ištraukiau jai Luknės nepripažintą stumduką. Oi, kaip patiko! Vaikščiojo mergina plačiais žingsniais, vos spėjau iš paskos ją prilaikydama vaikščioti ir stumduką vairuoti. Tapeno kojytės į visas puses - ir keliuku, ir į žolę... Po tokios mankštos miegojo mergina 2,5 valandos kaip basliukas :)
Štai kokie turiningi mūsų 9 mėnesiai! Tiesa, nuo vakar nakties mokomės miegoti be pienuko. Pirmoji naktis buvo sunkoka - pusantros valandos Patricija rėkė ir prašėsi pamaitinama... Širdį skaudėjo, norėjosi paklusti jos prašymams, bet kuo toliau tuo sunkiau bus, o maitinti vaiką naktimis iki pilnametystės nesinori :)
Na ką, laikas nuotraukai ir bėgsiu miegoti. Nežinia, kokia bus antroji mūsų bepienė naktis...

Kibiras...

Kas suskaičiuos, kiek kartų parašau dienoraštį mintimis ir kiek tų mintinų įrašų iškeliauja į praeitį...

O dabar klausimas - ar prisimenate pirmąjį savo gyvenime pakeltą ir neštą kibirą vandens? Aš prisimenu - pilni jie būdavo labai sunkūs. Tiesa, teisybės dėlei reikėtų parašyti, kad neesu jų daug tampiusi. Bet tikrai teko. Prie ko čia tas kibiras? Ogi nuo vaikystės žinojau, kad pilnas kibiras vandens sveria 10 kg. Lygiai tiek, kiek dabar sveria Patricija. Tik, jei tinkamai meiliai ją paimi - ji visai nesunki. Dar nesunki, kai abi būnam geros nuotaikos. Ko nepasakyčiau apie kibirą :)
Taigi, mūsų tam mielam kibirėliui jau 8 mėnesiai. Jau su visa puse. Ir dabar, kaip niekada, aiškiai ir skausmingai suvokiu, kad nežinau, kur tie 8 mėnesiai pasidėjo. Žiūriu, dairausi atgal - vos kelių dienų vėlės neaiškiai plevena. Vos keli nerimo šešėliai, kelios akimirkos... Gerai, kad nuotraukų daug. Bet vis gi graudu. Rašau ir ašaros kaupiasi - kaip greitai ji auga, kaip ilgai mes be tėčio. Ir kaip norėčiau, kad jis pareitų...
Nors gyvenimas nėra toks niūrus, kaip pirmąjį pusmetį, nors daug vilties spindulių šviečia mano gyvenimo kelyje, nors pradedu juo tikėti ir tuo, kad esu ant "naujo gyvenimo slenksčio". Bet viskas dar tik ateityje, viskas bus nauja ir dar nepažįstama. O Jis - tai, ką turėjau, mylėjau, ką pažinojau ir kuo tikėjau...

Bet ne apie tai šiandien reikia rašyti, o apie ropojančią, čiauškančią, besišypsančią Patriciją. Būtent dabar norėčiau atsisukti ir pamatyti tą akinančią šypseną, tuos baltus dantukus. Bet negaliu - vos tik į ją pažiūrėsiu, vos jai nusišypsosiu, ji visomis savo jėgomis parropos man į glėbį - laiminga ir mylinti. O aš noriu parašyti šį trumpa pasakojimą apie mūsų aštuntąjį mėnesį :)
Taigi, ropoja, birbia, čiauška, įsikibusi stojasi, krausto, čiupinėja, kartais griūna, vedama eina. Amžinai nori ko nors skanaus - bet ko, ką galima būtų paimti ranka ir graužti - obuoliuko, agurko, banano, duonos kampo, barankos, morkos. Valgytų ir karbonadą, čipsus ir rūkytą žuvį, bet neduodu... :)
Vis dar valgo mano pieną, ypač naktimis, nemiega savo lovytėje, nenori būti imama svetimų žmonių, o visų geriausia - pas mamą. Bet net retai matydama pripažįsta močiutę, myli ir džiaugiasi broliu ir sese. Pagarbiai, baimingai nori bendrauti su seneliu, mielai būna su teta Inese ir Živile, kurią labai dažnai mato. Smagiausias reginys - kamuoliu žaidžiantis brolis, lakstantis ir dūkstantis šuniukas.
Prieš pat sueinant 8 mėnesiams mažulė susirgo. Kažkoks virusas buvo įsisukęs... Sunkios tos vaikų ligos... Tiek to, nereikia apie jas.
Tiesa, apie tą lovytę, kurioje nemiega. O galėtų. Nes dabar abi miegame lovoje. Pasikeičiame pusėmis, pavalgome ir vėl miegame. Pagalve užstatau lovos kraštą. Bet ji jau puikia juda erdvėje, gali iškristi, išropoti... Bet kaip jai tą paaiškinti? Tam mielam kibirėliui, kad lovytėje miegoti saugiausia?
Ką gi, keliu nuotrauką ir einu bučiuoti tos pačios mieliausios seilėtos šypsenos :)

Patricijai 6-7 mėnesiai

Vasara, laiko ėdikė, žiū ir aštunto mėnesio sulauksim, o jokio įrašo apie mūsų nebemažą mažę nuo jos penktojo mėnesio nėra.

Taigi, mūsų Patricija - žavi, žvitri, stipri septynių mėnesių karalaitė. Būdama pusės metukų išmoko sėdėti, o septynių su puse jau ir pati atsisėsti. Įsikibusi mėgina stotis. Šiandien turi 5 aiškius dantukus, dar du pasiruošę startuoti, na o aštuntas (apatinis) dar tingi. Kai turėsime visus 8, tikiuosi, duos dievulis kiek poilsio nuo šito kankinančio proceso.
Valgo mergina daržoves, vaisius, uogas ir mėsą. Bei - viską, ką pagauna iš žioplinėjančių savo šeiminykščių. Labai myli mamą, o nuo mamos rankų ir visus kitus. Labiausiai, žinoma, brolį ir sesę! Meilė, žinoma, ne be atsako. Brolis didelis ir stiprus, daug padeda mamai, lydosi nuo mažosios šypsenos, neatsilaiko jos verkimui, kai mama negali prieiti. O Luknė, mano mažoji Luknė, kokia ji šaunuolė! Reikėtų jai daugiau skirti laiko. Kaip puikiai ji tvarkosi su savo vidurinėlės "vargais". Kiek jai pastangų reikia, kad būtų matoma, kaip jai reikia "tiek pat" mylinčio žvilgsnio ir įvertinimo. Ir kaip ji visa tai "susikombinuoja" per dėmesį sesei, "darbą" su mama ir šiaip - savo atkaklumu. Kaip aš ją myliu ir kartais noriu užmyluoti, išbučiuoti!
Ką čia dar... Ogi pasodinta ant grindų, Patricija jau moka "keliauti" - šliaužia sėdėdama :) Pradeda "atrasti" spinteles, dureles ir stalčius.
Na ir šiaip, tai puikus, žavus, mielas kūdikis. Tėtis ja labai didžiuotųsi!

Patricijai 4-5 mėnesiai

Ech, pavasaris - ne kompiuterio ir ne dienoraščių metas...
O mūsų Patriukei jau penki mėnesiai. Visa panelė :)
Nežinau, kodėl man atrodo, kad vaikų augime labai magiškas skaičius 4. Bent mano vaikų augime. Vis laukiau, kol Luknei bus 4 metai, o Simonui 14, maniau, kad tada vaikai bus užauginti ir mes gyvensime savo šeimos aukso amžių. Taip ir buvo. Iš tiesų keturmetis vaikas jau savarankiškas, motyvuotas, be nesutramdomų ožiukų. Keturiolikmetis - jau nebe vaikas. Jis atsakingas, sąmoningas, nepriklausomas... Bet kad ir 4 mėnesiai yra ryškus kūdikystės laiptelis, nebuvau suvokusi.
Kai Patricijai suėjo keturi mėnesiai, ji tarsi išnėrė iš vandens, įkvėpė oro ir ištarė - "Labas, pasauli, aš tave matau ir jaučiu taip pat, kaip ir tu mane!". Ji ėmė pasauliui šypsotis, ieškoti bendravimo, suvokti aplinką. Žiūrėk paeini į šoną, ji jau kelia galvelę ir žiūri, kur nuėjai, ką veiki, laukia, kada grįši. Pradėjo reikšti netgi pretenzijas į tai, kad būtų nešiojama, sukiojama, dėliojama taip, kad būtų patogu tą pasaulį matyti!

Na, o dabar, sulaukusi penkių mėnesių, jau visiškai nebepanaši į mažą, bejėgį kūdikėlį. Ji moka sukiotis, vartytis ant šonų, nori sėdėti ir stovėti, jos klauso rankytės, ji puikiai atpažįsta savo nuolatinę žaidimų vietą ir džiaugiasi jon grįžusi po ilgo nebuvimo. Be abejo, pyksta, jei joje užsibūna pernelyg ilgai. Gali pusę valandos žvejoti pašonėj nukritusią soskę ir pagavusi mėginti ją pati įsidėti į burną. Ji kaip šarka sparnais, mosikuoja rankomis ir kojomis, kai mato, kad judinu rūbus ir tuoj gaus valgyti :) Maža to, ji kėsinasi atimti kiekvieną kąsnį, stveria šaukštus, puodukus iš rankų ir žino, ką su jais reikia daryti, nors apart mamos pieno nieko nevalgo! Negana viso to, pastatyta ir laikoma už rankų, ji šoka!
Štai kokia mūsų mažiukė!
O be viso to, pora dienų iki penkto mėnesio, Patricija išdaigino pirmąjį dantuką!

Patricijai mėnuo!

Šiandien mūsų mažajai Patriukei mėnuo! Kaip Luknė laukė šios dienos - kad sesei būtų bent "kažkiek" laiko, jei jau vieneri metai bus dar tik kitą žiemą...
Kokia gi ta mūsų mažoji? Jei labai trumpai ir lakoniškai tai galima būtų apibūdinti 3 žodžiais - daug miega, daug verkia ir daug kakoja. Bet argi ne taip apibūdinami visi maži kūdikėliai :) Tačiau iš tiesų Patricija labai veikli ir ekspresyvi mergaitė. Ir Lu daug miegodavo. Bet ji ir šiaip rami buvo - nei ji verkdavo, nei labai spardydavosi, o kakojo išvis kartą į savaitę. Simonas daug verkdavo, bet jis mažai ir miegojo. O šioji susirinko viską. Tačiau sakau - tas apibūdinimas tik paviršutiniškas, trumpasis.
O šiaip, Patriukė labai meili, mėgsta būti prisiglaudusi, tad tenka ją daug nešioti. Na ir ką darysi, pasikeisdami su Simonu nešiojam - tiek, kiek lieka laiko nuo miegojimo ir valgymo...
Patricija labai smalsi mergaitė. Kai po gimimo pirmą kartą atmerkė akytes nustebau - jos lakstė lyg ko ieškotų - pernelyg greitai naujagimiui. Taip ir liko - žvilgsnis skvarbus, greitai ir viską užmatantis. Jai taip svarbu žiūrėti, kad ne kartą kilo mintis - ar ji tikrai ką nors girdi. Žinoma, jau daug kartų galėjau įsitikinti, kad girdi, tačiau žiūrėti ir matyti jai daug svarbiau.
Dar krenta į akis tai, kad Patrytė labai stipri mergaitė - tai, kaip laiko galvytę, kaip juda rodo, kad nebus tinginukė, kaip sesė.
Užtai žandus turi tokius pat, kaip sesė turėjo. Ir iš kur tas mano gebėjimas taip primaitinti vaikus pilve. Pati priaugus netgi labai vidutiniškai abi merginas pagimdžiau su tooookiais žandais, kad visi ilgai aikčioja - ohooooo, kokia diiiidelėėėė!
Na, bet gimdymo istoriją dar parašysim. O šiandien Patricijai - mėnuo!
Ta proga nuo pat ryto įdarbinau fotoaparatą, kad nebūtų, kaip su Lu - tik vėlai vakare galėjau aprengti suknelę ir nufotografuoti, nes visą dieną miegojo. Tad Patricijai vos nubudus keisdama sauskelnes ir aprengiau - tą pačią, kurią buvau aprengusi Luknei, kai jai suėjo mėnuo. Ką gi, einu kelti nuotraukų, nes mažoji jau nuvargusi nuo modelio darbo ramiai parpia lauke :)