Jau greitai naujas savaitgalis, o žadėjau papasakoti daugiau apie praeitą. Tik va, laikas prabėgo ir nebelabai norisi pasakoti... Kai tik savaitgalis baigėsi, atrodė, va - buvo tas, anas, dar šitas, o kai praėjo kiek laiko - atrodo - na ir kas, kad buvo. Žmonėms dar ne taip būna. O čia - šiaip linksmas vakaras sodyboje ir ekskursija į Kernavę. Tiek ir to buvimo :)
Žinoma, sodyboje buvo smagu, vaikai prisilakstė, mes prisibendravome, prisijuokėme, maudėmės kubile, vaikus sumigdę šokome... Visa tai gėris, bet... Kažkoks keistas pasibodėjimo jausmas. Kai atrodo, kad buvo gerai tik todėl, kad nesistengei visko sureikšminti ir įsivaizdavai, kad gera. O iš tiesų kiekvieną minutę, jai būtų dingtelėjus į galvą įdomesnė mintis, būtum viską metus ir išvažiavus. Kad ir tyliai pasėdėti pasaulio pakraštyje, žvejojant svajones... Tokia mintis nešovė, be to nebegalėjau vairuoti, tai buvau ten, kur bent jau ne blogiau nei vidutiniškai smagu.
Matyt, aš vis dar, o gal ir vėl pavargusi...
Kitą dieną buvom nuvažiavę į Gyvosios archeologijos dienas Kernavėje. Vėlgi, įdomu, smagu, gražu. Bet buvo viskas vis vien. Įspūdžiai foto aparate daug vertingesni nei įspūdžiai realybėje.
Ne, nieko nebus, geriau jau aš šiandien nieko neberašysiu...
Lu turi naują gyvūną favoritą... zebrą. Visos karvės ir arkliai nublanko prieš Dryžių. O pamatė jį Grūto parke, Druskininkuose. Tiek jai imponavo jis, kad dabar visur vien įsivaizduojamus zebrus mato. Pažiūri namuose pro duris ir šaukia - "zebras atėjo!" Tada visi lekiam to zebro žiūrėti :)
