Prieš pusę metų buvo Patricijai vieneri ir buvo Kalėdos...

Patricijos vieneri metai buvo ypatinga šventė. Ne todėl, kad gimtadienis, ne todėl, kad šventė... Man tai buvo ir Metinių dalis. Gal jų pabaiga. Gal uždegus Patricijos vienerių metų žvakutę baigėsi gedulas. Nors vis dar esu pilna skausmo ir kančios, ilgesio ir netikrumo. Tačiau jau be laukimo. Jau žinau, kad yra taip ir kad visada bus taip. Tačiau žinau ir tai, kad esu dramatiška asmenybė ir niekada nepaliausiu ilgėtis... Nepaliausiu bučiuodama Patricijos skruostus galvoti, kad bučiuoju ir Jį. Tai nereiškia, kad matydama Patriciją matau tik Jį. Ne, Patricija - atskira asmenybė ir negali būti tapatinama nei su manimi, nei su savo tėčiu. Bet visgi nepavargstu vis iš naujo joje ieškoti Jo...
Na, o Patricijos vieneri metai praėjo labai greit...

Daugiau Patricijos gimtadienio nuotraukų:https://www.facebook.com/photo.php?fbid=115504871949903&set=a.115504728616584.23535.100004711714118&type=1&theater

Po Patricijos gimtadienio, prieš pat Naujuosius rašiau: "Vieneri metai... Eglutės žaisliukai liko tokie, kokie ir buvo - tokie, kokie bus ir po daugelio metų. O mes ar likome tokie patys? Patricijos vieneri metai - visas jos gyvenimas. Mano vieneri metai. Kokie buvo jie?.."

Su šiuo įrašu baigiu savo ciklą "Patricijos mėnesiai". Džiaugiuosi, kad pavyko jį įgyvendinti.