Prieš pusę metų buvo Patricijai vieneri ir buvo Kalėdos...

Patricijos vieneri metai buvo ypatinga šventė. Ne todėl, kad gimtadienis, ne todėl, kad šventė... Man tai buvo ir Metinių dalis. Gal jų pabaiga. Gal uždegus Patricijos vienerių metų žvakutę baigėsi gedulas. Nors vis dar esu pilna skausmo ir kančios, ilgesio ir netikrumo. Tačiau jau be laukimo. Jau žinau, kad yra taip ir kad visada bus taip. Tačiau žinau ir tai, kad esu dramatiška asmenybė ir niekada nepaliausiu ilgėtis... Nepaliausiu bučiuodama Patricijos skruostus galvoti, kad bučiuoju ir Jį. Tai nereiškia, kad matydama Patriciją matau tik Jį. Ne, Patricija - atskira asmenybė ir negali būti tapatinama nei su manimi, nei su savo tėčiu. Bet visgi nepavargstu vis iš naujo joje ieškoti Jo...
Na, o Patricijos vieneri metai praėjo labai greit...

Daugiau Patricijos gimtadienio nuotraukų:https://www.facebook.com/photo.php?fbid=115504871949903&set=a.115504728616584.23535.100004711714118&type=1&theater

Po Patricijos gimtadienio, prieš pat Naujuosius rašiau: "Vieneri metai... Eglutės žaisliukai liko tokie, kokie ir buvo - tokie, kokie bus ir po daugelio metų. O mes ar likome tokie patys? Patricijos vieneri metai - visas jos gyvenimas. Mano vieneri metai. Kokie buvo jie?.."

Su šiuo įrašu baigiu savo ciklą "Patricijos mėnesiai". Džiaugiuosi, kad pavyko jį įgyvendinti.

Švenčių maratonas...

Šiemet jis tikrai toks - maratonas. Bet man patinka. Pirmą kartą per daug metų, gal net per visą gyvenimą man patinka Kalėdos, ir net Naujų metų laukiu. Iki Kalėdų buvo sunkokas laikas, buvo daug darbo laikraštyje, bet praėjo ir užsimiršo. Liko tik geros emocijos. Prieš Kalėdas buvo klubo šventė, rytoj darbo balius - irgi faina, jau pasiilgau tokių dalykų. Šiek tiek nerimauju, nes nepažįstama liaudis, ale kaip nors. Ir šiaip buvo daug renginių, daug veiksmo, nebuvo laiko užsiimti savigaila. O gal savivertė sugrįžta, kai jautiesi visuomenės dalimi, ne tik namų šeimininke.

Tik nežinau, ar tai, kas gerai man, gerai ir mano vaikams. Lu dar gal ir be nuomonės, nes maža analizavimui. Bet va Si - klausimas. Jis jau didelis, bet dar ne toks didelis, kad jam mano veikla patiktų. O tai, kas patiktų jam, man jau nebepavyksta suorganizuoti - arba sunku dėl jo amžiaus, arba sunku finansiškai. Nors gal reikės bent jau į piceriją jį nusivežti, ką jis vis dar labai mėgsta ir jau senokai tai darėme. O kitos pramogos jau sunkokai įkandamos. Na gal ir galima būtų kaip nors, bet kad nebeišeina derinti. Boulingą dviese žaisti jau nebe lygis, manau po 15 min imtų nuobodžiauti, vandens parkai, kol Lu maža irgi sudėtinga - turėtų ten vienas duzgintis, tai galų gale prasėdėtume visi 3 varlinuke. Kino filmus irgi turėtų žiūrėti su draugais... O draugų jis nelabai turi. Nors galėtų, jei tik norėtų, nes vaikai jį mėgsta. Na, gal kai jau dirbsiu ir nebesėdėsiu namuose, jam bus akstinas daugiau su draugais bendrauti, nei namie vienam sėdėti. Žiūrėsim...

Taigi, šiai dienai vaikinas turi daug visko, kas leistų gerai leisti laiką, bet neturi su kuo. Aš jau pasuoju. Galiu laikas nuo laiko durnių kortom sužaisti, kartais dar kokį žaidimą, bet tai ir viskas. Nors jis ir nori. Tik kad nebesigauna... Prisipažįstu, didele dalim dėl to, kad aš nemėgstu sėdėti ir žaisti, koncentruotis į kažkokį mažą pasaulėlį ant stalo. Man kiekvieną kartą reikia nugalėti barjerą. Ir vaikystėje nemėgdavau žaidimų... Pamenu, su sese vis nesutardavom dėl to, kad ji norėdavo žaisti, o aš -ne. Ir dabar jei tik Si nustveria mano sesę, savo tetą, tai atsižaidžia už pusę gyvenimo. O man atrodo kvaila, betikslis laiko gaišimas... na dar kai kompanija susirenka ir ar taip ar taip nieko gero neveikiama, tada galiu dar... Ir tai vieno žaidimo man metams užtenka :)))

Na, o Lu kolkas neverčia manęs žaisti, atvirkščiai, dar labiau nemėgsta jokių komadinių veiklų nei aš :) Tai plaukioja sau po namus ir tiek. Visi mano bandymai sudomina tik trumpam ir tai tik jei gerokai pasistengiu...

O nuo Naujų metų eisim jau į darželį. Čia atskira tema, tad perdaug nesiplėsiu. Ir džiaugsmas ir skausmas tai.

Bet kitaip nebeįmanoma - aš nespėju, vaikai tikrai buvo apleisti paskutinį mėnesį. Na, bet, tikiuosi, juos tai tik grūdino, nes stengiausi kiek galėjau kompensuoti savo nebūvimą namuose.

O per tą mėnesį Lu ėmė intensyviai mokytis kalbėti. Sakinių dar nesurezga, bet jau kartoja kiek tik išgali visus žodelius - su intonacija, gražiai. Po 2 žodelius jau sudėlioja kartais. To užtenka iki 2 metų, taip kad viskas vyksta puikiai, ateis laikas ir pradės kalbėti.

Labai mėgsta dainuoti - ir aukšu balseliu traukia, ir žemesniu :) Smagu...

iš praeities 2008 02 03; 23:34

Net nežinau, ką apie tuos Naujus ir parašyti. Ėjo, praėjo. Šventės užsimiršo, liko tik nuotraukos. Ir tai viskas, kas buvo gražaus - vaikų džiaugsmas. Tai kad nesugadinti jo, nerašysiu apie blogus dalykus...

O kaip mūsų dienos bėga? Brolis vis labiau spygliuojasi. Kartais ne vieną prakaitą reikia nuvarvinti, kad nuraminti jo ginčus. Visais kitais variantais geras jis vaikas. Toks pat tebejautrus, mielas, mylintis ir dar naivus ir vaikiškas. Dar galiu į pažastį įsikišus pamyluoti.

Ką naujo išmoko? Oi, sunku ir pasakyti - gal kokias lygtis mokykloj dabar sprendžia

O Luknė jau greitai perlips pirmųjų metų slenkstį! Tik man dar tokia maža atrodo. Pamenu, Simonas atrodė jau toks didelis, kad tiek visko jau moka... O Luknė dar tokia maža... Na ir gerai, tegul būna dar maža, reikia man to minkšto kamuolėlio glėby.

Na, o šiaip jau stovi, tik kojos dar labai dreba, tai taip juokingai atrodo...

O šiandien kaka - balių darė. Paguldžiau be pamperso pietų miegoti, po pusvalandžio girdžiu - kalba. Nueinu, o ten viskas nuo kojų iki galvos ir visa lovytė - didelis kaka. Iščiupinėjus ir ištapšnojus kiekvieną centimetrą Nežinau, kiek ištapšnojo, kiek privalgė, ne bet ką padarysi, savo gi

Kalbėti tai nelabai ką kalba - tai mama pasako, tai nia niam (valgyti), tai didelį NEEE išrėkia, tai kažką panašaus į caca ar į ai ai ai (kaip gražu). Šiandien lyg loti bandė į Nėjų žiūrėdama (Ou Ou Ou), bet labiau panašu buvo į O O O.

Na, kad ji miegaliukė maža, nėra kada daug mokytis Be to, gera jai ir taip :)

iš praeities 2007 12 29; 23:40

Kalėdos praėjo, o aš nežinau - reikia apie jas įrašo ar ne.

Visgi Luknei tai pirmos kalėdos. Bet... Nepavyko padaryti taip, kad jos būtų ypatingos. Nebuvo jos ir blogos. Kažkokios eilinės. Netgi sakyčiau, tiesiog buvo ir tiek.O kad būtų ypatingos, pritrūko kažko, kas nuspalvotų sielą tais spalvotais burbuliukais, kuriais puošiam eglutę.

Kažkodėl noriu skųstis, dejuoti ir ieškoti kaltų. Bet tramdau save, nes juk ir pati niekuo neprisidėjau prie to, kad būtų gera.

O gal nenorėjau prisidėti...

Gal man tiesiog trūksta kalėdų širdy...

Gal tiesiog norėjau Kalėdų namuose - jaukiai ir ramiai...

Gal...

Simonui, žinoma, buvo smagu - šurmulys, tradicijos, įprasta eiga, dovanos. Dėl jo ir važiavome į Užventį. Na, dar dėl senelių. Tik, kad viskas taip sudėtinga...Et...

Gal kada turėsim savo tikrasias Kalėdas...Neturiu net nuotraukos, kuria galėčiau pasakyti - čia mūsų Kalėdos...Nebent šitą. Gal ir nesimato, kad Kalėdos, bet užtat gaivios ir geros...

iš praeities 2007 12 16; 19:53

Ir pamažu ima belstis kalėdos.

Iš pradžių į parduotuvių vitrinas, vėliau į gatvės šurmulį, į vaikų svajones... Paskui į sąžinę ir piniginę... O galiausiai į širdį. Kodėl taip?

Kodėl kalėdos jau būna visur, o į širdį ateina vėliausiai? Kodėl kiekvienais metais taip - dovanas perku be jokios kibirkštėlės širdy, be idėjų, be sielos... Gal kad labai limituotos galimybės... nežinau, bet man labiau kalėdos tada, kai pasileidusi kalėdinę muziką sėdžiu sau namie su kažkokia viltimi širdy nei bet kokia veikla ruošiantis kalėdoms. Gal dėl vienatvės čia...

Taigi, išvada - aniokios čia kalėdos, kai esi vienas ir turi mažai pinigų...

Bet yra kalėdos vaikams ir dėl vaikų. Šitos kalėdos man patinka. Jiems viskas yra gerai ir gražu - ir vieniša mama yra stebuklinga, ir kuklios dovanos - saldžios ir mielos... Dėl vaikų ištikimybės ir meilės myliu ir kalėdas.

Dėl jų ir per juos.

Amen.