6 ir 16... Žaidimai baigėsi...

Žiema kaip visada, tai yra, jau 16 metų, kaip baigėsi Simono ir 6 metai, kaip baigėsi Simono ir Luknės gimtadieniu.
6 ir 16, pasirodo, daug rimčiau nei 5 ir 15. Ir visiškai kitaip, nei buvo mano išsvajotaisiais 4 ir 14... Jei 4 ir 14 pavadinčiau aukso amžiumi, tai 6 ir 16 - aukštosios elektros įtampos amžiumi. Nebepažįstu savo sūnaus. Jau užmiršau, kaip jis šypsosi, kaip būna dėmesingas, kaip kepa pyragus ir laukia grįžtančių į namus. Užmiršau, kad kadaise kasdien, pasibaigus pamokoms, paskambindavo tai pranešti ir pasakyti, kad važiuoja namo. Paskui - kad jau parvažiavo... Dabar, kai jau trinktelėjo 16, kartais suprantu, kad jau vakaras, aš dar ne namuose ir man niekas neskambino... Kartais net sunerimstu - o gal jo nėra namuose, šešėlis perbėga išgąstingomis mintimis mano veidu. Skambinu pati: pyyyyp... pyyyyp... pyyyyp... alio... nieko nesakantis, abejingas balsas. Ačiū Dievui, namie...
Būna, atžagarus, būna piktas. Bet dažniausiai abejingas. Nežinau, ar čia paauglystė, ar čia kokios rimtos kančios. Įpareigojimai, darbai lieka kažkur praeitį arba ateity. Žvilgsnis be atsako, kompiuteris, piktos replikos sesėms, ypač Lu...
Tik kartais, nežinau net kokiais atvejais, grįžta tikrasis Simonas - linksmas, norintis kažką nuveikti, kalbantis. Tuomet ir sesėms nuskyla - eina su jomis pažaisti, pakalbina... Gražu žiūrėti... Arba vakarais, kai ūpas, girdžiu, kaip kalbasi kambaryje su Lu. Negirdžiu apie ką, bet man be galo smagu klausytis to vyriško dudenimo ir Lu švelnaus atitarimo... Kartais ir Patriciją panešioja, pakiloja - ligi dangaus. Kartais Lu pavežioja motoroleriu. O ji juokiasi, krykščia visu balsu!
Tokia tat niūroka mūsų pirmoji paauglystė su mažomis atokvėpio salelėmis. Lyg šokoladas su riešutais...
O Lu? Ji dar ne paauglė, bet jau ir ne vaikas. Pradėjus augti tikriesiems dantims, ėmė skleistis mergiškas grožis, švelnūs jos bruožai, rodos, kasdien tampa dar gražesni. Kartais žiūrėdama į ją negaliu atsigėrėti... Ne tik grožiu. Susirinko ji per 10 mano laukimo metų viską, ką tik galėjo - grožį, protą, gudrumą, išmintį, meilę sau ir gyvenimui, mokėjimą bendrauti ir draugauti, duoti ir imti. Ji ir pasaulin pirma, ir grįžusi namo, visus myli. Ir skrenda į Saulę, ir, būdama namuose, tvarkinėjasi, kuitinėjasi. Savimi moka pasirūpinti ir šalia esančio nepamiršta... Man taip ir nereikėjo jos auklėti. Tik džiaugtis būnant šalia... Vis gi reikia pasakyti, kad būdama beveik tobula, yra ir reikli. Moka užsispirti, norėti ir pasiekti. Moka kantriai ir ramiai paspausti, kad būtų taip, kaip ji nori. Be isterijų, be šantažo...
Mano Lu, nors dar tik šešerių, ji jau gražuolė, išmintinga gulbė... Ir taip norisi, kad pasaulis būtų jai dosnus ir geras...

Valentino diena

Parvežiau P raudoną širdelę, užkišau už portreto...
Pernai nešventėme Valentino dienos, bet ji nebuvo užmiršta. Tai buvo mano diena, nes dovanas pirkau tik aš. P tai buvo diena, kaip diena... O kadangi aš turėjau sūnų, kuris kažkada kažkuria proga negavęs dovanų vakare tyliai man pakuždėjo - "galėjai nors gėlę padovanoti ar atviruką nupiešti", niekada tos klaidos nebekartojau. Per Valentino dieną - taip pat. Nesureikšminau - nebuvo vakarienės žvakių šviesoje, meilių atodūsių... Vienam - šokoladuką, kitam širdelę, trečiam kažką minkšto ir pūkuoto... P nepirko nieko, bet džiaugėsi tuo, ką gavo nuo manęs...

Šiemet taip pat - aš negavau nieko, bet jam širdelę parvežiau, ašaromis aplaisčiau ir už portreto užkišau... Norėjau į kapines nuvežti, bet geriau matysiu, kaip jis ja džiaugiasi...

P.S. Nuotraukoje - rožė iš paskutinės P dovanotos puokštės mano gimtadieniui...

Patricijai mėnuo!

Šiandien mūsų mažajai Patriukei mėnuo! Kaip Luknė laukė šios dienos - kad sesei būtų bent "kažkiek" laiko, jei jau vieneri metai bus dar tik kitą žiemą...
Kokia gi ta mūsų mažoji? Jei labai trumpai ir lakoniškai tai galima būtų apibūdinti 3 žodžiais - daug miega, daug verkia ir daug kakoja. Bet argi ne taip apibūdinami visi maži kūdikėliai :) Tačiau iš tiesų Patricija labai veikli ir ekspresyvi mergaitė. Ir Lu daug miegodavo. Bet ji ir šiaip rami buvo - nei ji verkdavo, nei labai spardydavosi, o kakojo išvis kartą į savaitę. Simonas daug verkdavo, bet jis mažai ir miegojo. O šioji susirinko viską. Tačiau sakau - tas apibūdinimas tik paviršutiniškas, trumpasis.
O šiaip, Patriukė labai meili, mėgsta būti prisiglaudusi, tad tenka ją daug nešioti. Na ir ką darysi, pasikeisdami su Simonu nešiojam - tiek, kiek lieka laiko nuo miegojimo ir valgymo...
Patricija labai smalsi mergaitė. Kai po gimimo pirmą kartą atmerkė akytes nustebau - jos lakstė lyg ko ieškotų - pernelyg greitai naujagimiui. Taip ir liko - žvilgsnis skvarbus, greitai ir viską užmatantis. Jai taip svarbu žiūrėti, kad ne kartą kilo mintis - ar ji tikrai ką nors girdi. Žinoma, jau daug kartų galėjau įsitikinti, kad girdi, tačiau žiūrėti ir matyti jai daug svarbiau.
Dar krenta į akis tai, kad Patrytė labai stipri mergaitė - tai, kaip laiko galvytę, kaip juda rodo, kad nebus tinginukė, kaip sesė.
Užtai žandus turi tokius pat, kaip sesė turėjo. Ir iš kur tas mano gebėjimas taip primaitinti vaikus pilve. Pati priaugus netgi labai vidutiniškai abi merginas pagimdžiau su tooookiais žandais, kad visi ilgai aikčioja - ohooooo, kokia diiiidelėėėė!
Na, bet gimdymo istoriją dar parašysim. O šiandien Patricijai - mėnuo!
Ta proga nuo pat ryto įdarbinau fotoaparatą, kad nebūtų, kaip su Lu - tik vėlai vakare galėjau aprengti suknelę ir nufotografuoti, nes visą dieną miegojo. Tad Patricijai vos nubudus keisdama sauskelnes ir aprengiau - tą pačią, kurią buvau aprengusi Luknei, kai jai suėjo mėnuo. Ką gi, einu kelti nuotraukų, nes mažoji jau nuvargusi nuo modelio darbo ramiai parpia lauke :)

Bunda jau Baltija!

Savaitgalį energingai dalyvavome Baltijos kelio 20-mečio renginiuose. Dalyvavome "Širdis plaka Baltijai" bėgime, minėjime. Bėgime emocijų buvo per kraštus. Susirinkome kelios klubietės su vaikais prie Širvintų rajono ribos, prisipūtėm balionų ir laukėme atbėgančių bėgikų. Atvažiavo ir rajono valdžia. Nusifotografavome, nuotaikingai pasikalbėjome...

Kai atbėgo bėgikai, prisijungėme prie jų ir patys bėgome. Ot laimės buvo vaikams! Įsikibę į rankas bėgo, kiek jų mažos jėgos leido. Na ir kokį 100 metrų tikrai nubėgome!

Tada pavažiavome 10 km ir vėl sustojome pakelyje ties Bartkuškio posūkiu. Vėl laukėme bėgikų. Jiems atbėgus vėl bėgome kartu su vaikais. Čia startavo ir Vytenis su 8 mėnesių Adelyte. Ot pasiryžimas :) Jis tą dieną buvo giminės susitikime antrame Lietuvos gale su mažyle. Jurga buvo likusi namuose, turėjo darbo. Bet vakare metusi darbus išbėgo į kelią mūsų pirmoje stotelėje - prie rajono ribos. Prie Bartkuškio mes jos nesulaukėme, atsiliko. Vis gi 10 km po 2 gimdymų - nelengvas iššūkis.

Bet ties Bartkuškiu kaip tik sustojo iš kelionės grįžęs Vytenis su Adele. Greitai išsinėrė iš kaklaraiščio ir kostiumo, nėrė į sportinius rūbus. Kol jis ruošėsi, bėgikai mus pralenkė gerokai. tad dar pavežėjau juos į priekį, Vytenis šokęs iš mašinos staigiai prisirišo Adelę su vaikjuoste ir išbėgo...

Mūsų trečioji stotelė buvo Rimučiuose, dar už 10 km. Ten užsidegėme deglus, nes jau buvo tamsu. Žmonių buvo daug - su dviračiais, prožektoriais, plevesavo vėliavos... vaikams tikrai įspūdinga buvo.

Vėl sulaukėme bėgikų. Visi juos pasitiko garsiais šūksniais, švilpimu. Pirmose gretose buvo ir mūsų Vytenis su Adelyte. Plodami ir šaukdami jiems Valiooooo! pakartojome bėgimą trečią kartą. Vaikai tryško laime! Kažkaip prie mūsų prisijungė pagyvenusi pora su vėliava. Sakė, kad su ta vėliava jie dalyvavo ir tikrajame Baltijos kelyje. Nusifotografavome, nes labai trūko nuotraukos su vėliava, kad atspindėtų visas to vakaro emocijas...

Vėliau Jurga rašė, kad atsiliko, bėgo tik iki savo namų. Nusuko nuo autostrados beveik toje pačioje vietoje, kur bėgimą pradėjo Vytenis. Taip mūsų viena šeima nesusitarusi nubėgo šeimos estafetę visu keliu, kuriuo mes gabalais važiavome, bėgome, vėl važiavome...

Grįžusi namo, niekaip negalėjau numaldyti emocijų, nukroviau nuotraukas į kompiuterį, nors buvo jau naktis...

Kitą dieną vėl su vaikais dalyvavome minėjime. Tik lijo lietus, nebuvo taip smagu. Bet vistiek geros emocijos sklandė. Tik neišbuvome ilgai, grįžome namo. TV transliavo šventinį koncertą. Klausiausi dainų apie Lietuvą, laisvę ir ašaros kaupėsi. Visus tuos 20 metų mes mokėmės gyventi laisvi ir tiek nusimokėme, kad nebemokame elementarių dalykų. Svarbiausiu uždaviniu tapo uždirbti kuo daugiau pinigų ir atrodyti turtingu amerikonu. Žinoma, lengviausia kaltinti valdžią. Bet...

Visos tos dainos ir šiandien - kaip į akį. Reikėtų į jas įsiklausyti ir bent jau šiokias tokias išvadas pasidaryti...

Čia Lietuva...

Pagaliau aptvarkiau nuotraukas iš Gyvųjų archeologijos dienų Kernavėje. Šita man labai graži :)

O čia visos kitos.

Jau antrą kartą mes dalyvavome šioje šventėje. Pirmą kartą Lu dar vežimėlyje gulėjo, pernai nebuvome. Tikrai graži šventė, prasminga. Nors šiemet labai greitai praėjome visus dalyvius, bet labai užstrigo vienos dalyvės pasakojimas apie senovės, labai gilios senovės žmonių gyvenimą - apie tai, kad jie gyvendami nepalikdavo jokių atliekų. Viską sunaudodavo, viskam rasdavo naudingą vietą... Bet po daug daug metų žmonės susigalvojo "Pakuotę"... Na jau nekalbu apie masinę beprotišką gamybą niekam nereikalingų daiktų, kuriuos mes, balamūtai, perkam ir metam, arba laikom užkišę kur nors...

Et...