6 ir 16... Žaidimai baigėsi...

Žiema kaip visada, tai yra, jau 16 metų, kaip baigėsi Simono ir 6 metai, kaip baigėsi Simono ir Luknės gimtadieniu.
6 ir 16, pasirodo, daug rimčiau nei 5 ir 15. Ir visiškai kitaip, nei buvo mano išsvajotaisiais 4 ir 14... Jei 4 ir 14 pavadinčiau aukso amžiumi, tai 6 ir 16 - aukštosios elektros įtampos amžiumi. Nebepažįstu savo sūnaus. Jau užmiršau, kaip jis šypsosi, kaip būna dėmesingas, kaip kepa pyragus ir laukia grįžtančių į namus. Užmiršau, kad kadaise kasdien, pasibaigus pamokoms, paskambindavo tai pranešti ir pasakyti, kad važiuoja namo. Paskui - kad jau parvažiavo... Dabar, kai jau trinktelėjo 16, kartais suprantu, kad jau vakaras, aš dar ne namuose ir man niekas neskambino... Kartais net sunerimstu - o gal jo nėra namuose, šešėlis perbėga išgąstingomis mintimis mano veidu. Skambinu pati: pyyyyp... pyyyyp... pyyyyp... alio... nieko nesakantis, abejingas balsas. Ačiū Dievui, namie...
Būna, atžagarus, būna piktas. Bet dažniausiai abejingas. Nežinau, ar čia paauglystė, ar čia kokios rimtos kančios. Įpareigojimai, darbai lieka kažkur praeitį arba ateity. Žvilgsnis be atsako, kompiuteris, piktos replikos sesėms, ypač Lu...
Tik kartais, nežinau net kokiais atvejais, grįžta tikrasis Simonas - linksmas, norintis kažką nuveikti, kalbantis. Tuomet ir sesėms nuskyla - eina su jomis pažaisti, pakalbina... Gražu žiūrėti... Arba vakarais, kai ūpas, girdžiu, kaip kalbasi kambaryje su Lu. Negirdžiu apie ką, bet man be galo smagu klausytis to vyriško dudenimo ir Lu švelnaus atitarimo... Kartais ir Patriciją panešioja, pakiloja - ligi dangaus. Kartais Lu pavežioja motoroleriu. O ji juokiasi, krykščia visu balsu!
Tokia tat niūroka mūsų pirmoji paauglystė su mažomis atokvėpio salelėmis. Lyg šokoladas su riešutais...
O Lu? Ji dar ne paauglė, bet jau ir ne vaikas. Pradėjus augti tikriesiems dantims, ėmė skleistis mergiškas grožis, švelnūs jos bruožai, rodos, kasdien tampa dar gražesni. Kartais žiūrėdama į ją negaliu atsigėrėti... Ne tik grožiu. Susirinko ji per 10 mano laukimo metų viską, ką tik galėjo - grožį, protą, gudrumą, išmintį, meilę sau ir gyvenimui, mokėjimą bendrauti ir draugauti, duoti ir imti. Ji ir pasaulin pirma, ir grįžusi namo, visus myli. Ir skrenda į Saulę, ir, būdama namuose, tvarkinėjasi, kuitinėjasi. Savimi moka pasirūpinti ir šalia esančio nepamiršta... Man taip ir nereikėjo jos auklėti. Tik džiaugtis būnant šalia... Vis gi reikia pasakyti, kad būdama beveik tobula, yra ir reikli. Moka užsispirti, norėti ir pasiekti. Moka kantriai ir ramiai paspausti, kad būtų taip, kaip ji nori. Be isterijų, be šantažo...
Mano Lu, nors dar tik šešerių, ji jau gražuolė, išmintinga gulbė... Ir taip norisi, kad pasaulis būtų jai dosnus ir geras...

Principingasis, ambicingoji ir... upelis...

O Dieve, paskutinis įrašas - prieš krūvą laiko! Nuo 10,5 mėnesio Patricija nutolo cielais keturiais ilgais mėnesiais, per kuriuos augo, sirgo, mokėsi, sėmėsi patirties... Šiandien ji jau žvitri, sumani, gudri ir viso pasaulio norinti metinukė su ketvirčiu! Taip taip, Patricijai jau metai ir 3 mėnesiai. Beveik :)
Pavadinčiau ją Patricija Kaprizingoji, Atkaklioji kovotoja. Nors žodis "kaprizingoji" gal čia ne labai tinka. Bet kokia ji? Paskutinėmis dienomis šitaip galvojau apie visus savo vaikus.
Simonas - ambicingasis, kilnusis ir principingasis.
Luknė - tikra savo vardo atspindėtoja - ji per gyvenimą lyg upelis alma, su džiaugsmu priimdama kiekvieną įlanką, kiekvieną akmenį paglostydama, kiekvieną įdaubėlę užpildydama, kiekvieną kauburėlį apkabindama. Tiek gyvenimo džiaugsmo, tiek meilės, tiek platumo joje!
Patricija... Ji dar labai maža, bet vis gi kovotoja - tai faktas. Atkakli - irgi  - kaip blynas. Bet jos kryptis, tikslas, siekiai - iš šono, neįsigilinus, gal taip - kaprizinga. Tačiau kai būni šalia - matai, ne šiaip, ne iš piršto tas kaprizingumas laužtas. Ir ne iš vaikiško noro mėgdžioti suaugusius. Kai būni šalia - matai - lyg nesutilptų į savo mažą kūną ir amžių. Lyg kas ją, didelę ir išmanančią gyvenimą, būtų nubaudęs ir, lyg pasakoje kokia ragana princesę tapyru paverčia, tai ją kažkas užkerėjęs ir mažan kūnan sukišęs...
Žinau, skamba lyg psichozė. Bet tai ne vien mano mintys, ne vien mano pastebėjimai. Kartais atrodo, kad ji gerai žino, kas yra kas, kur yra kas, kam yra kas. Ir reikalauja to, ką jau žino, o ne to, ką norėtų sužinot.
Pavyzdžiui? Hmmm, kad būtų tai lengva! Ir nepasirodytų juokinga. Pavyzdžiui, ji iš karto žinojo, kas yra saldainis. Pirmas į galvą šovęs faktas. Arba tai, kaip ji reikalavo normalaus maisto, o ne košių - dar tada, kai visi jos bendraamžiai klusniai žiojosi ir ramiai sau nesuko galvos dėl dedamos į burną konsistencijos. Neapgaudavau niekaip. Arba gerti arbatą iš puodelio. Būtent arbatą. Tiesa, ir kavos ji taip pat nori :D Ir limonado, ir sulčių. Nors niekada nerodžiau, niekada nepratinau. Arba, kad gėlės gyvos ir jų skriaust negalima - ji puikiausiai žino, nors namuose beveik nėra jų. Bet kur tenka būti - taip įdomiai į jas žiūri, glosto. Nors iš principo nėra labai švelni ir gerietė.
O kovoja dėl to, ko jai norisi - ragais ir nagais. Visų pirma - rėkia. Gali kąsti, muštis, jei tik pasieks, gali sviesti kokį daiktą. Temperamentas - uch! Tikrai ne mano ir ne JO. Ugninė ji, karingoji princesė Xena, kovotoja revoliucionierė, manifestantė ir visos kitos aršios istorinės asmenybės viename.
Štai ji kokia!
Sako, kad visos ligos iš sielos ir nuo gyvenimo. Ji turi astmą, dūsta - lyg pančiai kokią ją laikytų supančioję, lyg apynasris jauną eržilę pažabojęs. Va, naktį miega ramiai, viskas gerai, atsikelia, gauna porą komandų, pasitinka ją rutina - ir dust, šnopuot ima...
Bet ką daryt? Ką daryt, kai tik puse tikėjimo tokiais dalykais tiki ir neturi kuo pasikliaut? Kai negali nei gyvenimo šiapus, nei anapus įtakot, kai reikia vaiką išmokyt visų pirma laikytis taisyklių ir pažinti ribas. Nes ir pačią tos ribos ir taisyklės labai riboja - reikia be galo daug savidrausmės, savikontrolės, kad sugebėtum nešti ant pečių 3 vaikus, darbą, namą, automobilį... Nėra kada nei savo, nei kitų principų paisyt. Net jei tai kainuoja astmą.
Reikia kažką pažangaus, tobulo ir mielo parašyt. Be mistikos ir be aukštų įsivaizdavimų :)
Ogi myli mano vaikai vienas kitą - labai labai!!!