Kibiras...

Kas suskaičiuos, kiek kartų parašau dienoraštį mintimis ir kiek tų mintinų įrašų iškeliauja į praeitį...

O dabar klausimas - ar prisimenate pirmąjį savo gyvenime pakeltą ir neštą kibirą vandens? Aš prisimenu - pilni jie būdavo labai sunkūs. Tiesa, teisybės dėlei reikėtų parašyti, kad neesu jų daug tampiusi. Bet tikrai teko. Prie ko čia tas kibiras? Ogi nuo vaikystės žinojau, kad pilnas kibiras vandens sveria 10 kg. Lygiai tiek, kiek dabar sveria Patricija. Tik, jei tinkamai meiliai ją paimi - ji visai nesunki. Dar nesunki, kai abi būnam geros nuotaikos. Ko nepasakyčiau apie kibirą :)
Taigi, mūsų tam mielam kibirėliui jau 8 mėnesiai. Jau su visa puse. Ir dabar, kaip niekada, aiškiai ir skausmingai suvokiu, kad nežinau, kur tie 8 mėnesiai pasidėjo. Žiūriu, dairausi atgal - vos kelių dienų vėlės neaiškiai plevena. Vos keli nerimo šešėliai, kelios akimirkos... Gerai, kad nuotraukų daug. Bet vis gi graudu. Rašau ir ašaros kaupiasi - kaip greitai ji auga, kaip ilgai mes be tėčio. Ir kaip norėčiau, kad jis pareitų...
Nors gyvenimas nėra toks niūrus, kaip pirmąjį pusmetį, nors daug vilties spindulių šviečia mano gyvenimo kelyje, nors pradedu juo tikėti ir tuo, kad esu ant "naujo gyvenimo slenksčio". Bet viskas dar tik ateityje, viskas bus nauja ir dar nepažįstama. O Jis - tai, ką turėjau, mylėjau, ką pažinojau ir kuo tikėjau...

Bet ne apie tai šiandien reikia rašyti, o apie ropojančią, čiauškančią, besišypsančią Patriciją. Būtent dabar norėčiau atsisukti ir pamatyti tą akinančią šypseną, tuos baltus dantukus. Bet negaliu - vos tik į ją pažiūrėsiu, vos jai nusišypsosiu, ji visomis savo jėgomis parropos man į glėbį - laiminga ir mylinti. O aš noriu parašyti šį trumpa pasakojimą apie mūsų aštuntąjį mėnesį :)
Taigi, ropoja, birbia, čiauška, įsikibusi stojasi, krausto, čiupinėja, kartais griūna, vedama eina. Amžinai nori ko nors skanaus - bet ko, ką galima būtų paimti ranka ir graužti - obuoliuko, agurko, banano, duonos kampo, barankos, morkos. Valgytų ir karbonadą, čipsus ir rūkytą žuvį, bet neduodu... :)
Vis dar valgo mano pieną, ypač naktimis, nemiega savo lovytėje, nenori būti imama svetimų žmonių, o visų geriausia - pas mamą. Bet net retai matydama pripažįsta močiutę, myli ir džiaugiasi broliu ir sese. Pagarbiai, baimingai nori bendrauti su seneliu, mielai būna su teta Inese ir Živile, kurią labai dažnai mato. Smagiausias reginys - kamuoliu žaidžiantis brolis, lakstantis ir dūkstantis šuniukas.
Prieš pat sueinant 8 mėnesiams mažulė susirgo. Kažkoks virusas buvo įsisukęs... Sunkios tos vaikų ligos... Tiek to, nereikia apie jas.
Tiesa, apie tą lovytę, kurioje nemiega. O galėtų. Nes dabar abi miegame lovoje. Pasikeičiame pusėmis, pavalgome ir vėl miegame. Pagalve užstatau lovos kraštą. Bet ji jau puikia juda erdvėje, gali iškristi, išropoti... Bet kaip jai tą paaiškinti? Tam mielam kibirėliui, kad lovytėje miegoti saugiausia?
Ką gi, keliu nuotrauką ir einu bučiuoti tos pačios mieliausios seilėtos šypsenos :)

iš praeities 2007 11 26; 23:27

Grąžinkit man neropojantį vaiką!!!
Va taip va – laukiam laukiam, kol vaikas išmoks ką nors daryti, o paskui patys užspringstam tuo noru...
Prasideda išdaigų metas. Skalbimo miltelius iš vienos spintelės jau iškrausčiau. Tą pačią dieną ta spintelė tapo nebeįdomi...
Susiruošiau šveisti virtuvėj grindis, nes vos padėjus vaiką ant žemės, baltos kojinės per 5 minutes tampa nebebaltomis. Pasidariau tokį stiproką tirpalą valymui... Galvoju, kaip gerai- Luknė taip ramiai žaidžia. Atsisuku ir greitai suprantu, kodėl ji tokia rami – ogi todėl, kad baloje...
Kitą dieną pasodinau savo kambaryje žaisti. Ramiai sau atėjau į virtuvę ir užsiėmiau darbais. Rami, kaip belgas, nes ten nėra nieko, kas būtų jai pavojinga. Taigi, dirbinėju kažką, tik buuuuummm į galvą mintis – gi ryte prisiusiojom į puoduką ir aš jo dar neišnešiau... Nulekiu į kambarį, o ji jau atradusi „lobį“... Gerai, kad dar nebuvo spėjusi įsijausti :)
O kas dar laukia...
Šią savaitę (dabar jau praeitą, nes šis įrašas darytas anksčiau, bet tik dabar prisiruošiau jį įkelti) jau oficialiai buvo įsteigtas Širvintų tėvų ir vaikų klubas. Po kokių 10 metų, kai skaitysiu šitą dienoraštį, jau žinosiu, kaip mums sekėsi, o dabar belieka svajoti ir tikėtis...
Norėčiau ką nors nuveikti tokio, kad galėčiau iš to pragyventi ir kažką tokio, kas paliktų mano antspaudą Širvintų krašto istorijoje, kas turėtų išliekamąją vertę. Tik kaip surasti tą išganingąją mintį ir savo kelią. Žinau, kad esu visai šalia to kelio, tik nežinau, kaip jis vadinasi ir kurlink veda... Jaučiu, kad visai visai šalia yra tas šaltinis, iš kurio gali imti tekėti mano kūrybinis potencialas ir plyšti tas kiautas, laikantis mano potenciją, energiją ir ryžtą. Net užuodžiu tą didžiąją laisvę, kurią gali suteikti savęs atradimas. Ir kartu bijau. Bijau pražiopsoti, praeiti pro šalį, neatpažinti, nerasti...
Dieve, padėk man...

iš praeities 2007 11 17; 13:30

Turim vieną gerą ir vieną blogą naujieną. Nuo kurios pradėti? Nuo blogos?Baigiasi mano pienukas. Gal dar vieną ar du kartus pamaitinsiu Luknę ir viskas. Simoną maitinau metus laiko. Luknės tiek netempiau. Nuo pat pradžių pieno mažokai buvo, tik tik kad tempėm, o paskutiniu metu visai ėmė mažėti, nors per pastąrąjį mėnesį du kartus Luknė sirgo ir naktimis dažnai valgydavo, nepadėjo. Va ir dabar per parą beveik neprisikaupė pienuko, tai gal vakarui šiek tiek pritaupysiu. Atsisveikinimui. Liūdna. Man patiko maitinti. Ir Luknė taip prisispausdavo imdama krūtį, tokios gražios būdavo tos akimirkos... Tas jausmas, tas garsas, kai vaikas geria tave... Ech...
O gera naujiena, kad užvakar pirmą kartą paropojom!!! Ir vis vikriau ir vikriau kojytės ima stumtis pirmyn. Manau, kad greitai nebespėsiu gaudyti savo pupos :)