Patricijai 10,5 mėnesio - vaikšto!

Patricijai jau 10,5 mėnesio. Visa didelė panelė. Jau tiek moka ir žino, kad sunku bepapasakoti. O šiandien dar ir pasileido nuo atramų!
O buvo taip. Rudens atostogų vidury Simonas su Lukne išvažiavo pas senelius. Likom su Patriuke abi 4 dienoms. Dienos kaip dienos, bet vakarais Patricija labai ilgėjosi brolio ir sesės. Bet greit tos dienos prabėgo. Šiandien važiavom į Ukmergę pasitikti vaikų. Patricija taip apsidžiaugė juos namo susigrąžinusi, kad iš to džiaugsmo pradėjo vaikščioti!
Iš pradžių Luknei į ranką įsikibo, kad ši ją vedžiotų (eiti įsikibus 1 ranka - taip pat visai šviežias jos pasiekimas), o kai ir to mažai pasirodė, pasileido nuo visų atramų ir nužingsniavo broliui į glėbį nesilaikydama! Paskui tai pakartojo dar ir dar kartą. Tai džiaugsmo buvo visiems! Tik man nelabai. Labai jau greit Patricija auga...

Kibiras...

Kas suskaičiuos, kiek kartų parašau dienoraštį mintimis ir kiek tų mintinų įrašų iškeliauja į praeitį...

O dabar klausimas - ar prisimenate pirmąjį savo gyvenime pakeltą ir neštą kibirą vandens? Aš prisimenu - pilni jie būdavo labai sunkūs. Tiesa, teisybės dėlei reikėtų parašyti, kad neesu jų daug tampiusi. Bet tikrai teko. Prie ko čia tas kibiras? Ogi nuo vaikystės žinojau, kad pilnas kibiras vandens sveria 10 kg. Lygiai tiek, kiek dabar sveria Patricija. Tik, jei tinkamai meiliai ją paimi - ji visai nesunki. Dar nesunki, kai abi būnam geros nuotaikos. Ko nepasakyčiau apie kibirą :)
Taigi, mūsų tam mielam kibirėliui jau 8 mėnesiai. Jau su visa puse. Ir dabar, kaip niekada, aiškiai ir skausmingai suvokiu, kad nežinau, kur tie 8 mėnesiai pasidėjo. Žiūriu, dairausi atgal - vos kelių dienų vėlės neaiškiai plevena. Vos keli nerimo šešėliai, kelios akimirkos... Gerai, kad nuotraukų daug. Bet vis gi graudu. Rašau ir ašaros kaupiasi - kaip greitai ji auga, kaip ilgai mes be tėčio. Ir kaip norėčiau, kad jis pareitų...
Nors gyvenimas nėra toks niūrus, kaip pirmąjį pusmetį, nors daug vilties spindulių šviečia mano gyvenimo kelyje, nors pradedu juo tikėti ir tuo, kad esu ant "naujo gyvenimo slenksčio". Bet viskas dar tik ateityje, viskas bus nauja ir dar nepažįstama. O Jis - tai, ką turėjau, mylėjau, ką pažinojau ir kuo tikėjau...

Bet ne apie tai šiandien reikia rašyti, o apie ropojančią, čiauškančią, besišypsančią Patriciją. Būtent dabar norėčiau atsisukti ir pamatyti tą akinančią šypseną, tuos baltus dantukus. Bet negaliu - vos tik į ją pažiūrėsiu, vos jai nusišypsosiu, ji visomis savo jėgomis parropos man į glėbį - laiminga ir mylinti. O aš noriu parašyti šį trumpa pasakojimą apie mūsų aštuntąjį mėnesį :)
Taigi, ropoja, birbia, čiauška, įsikibusi stojasi, krausto, čiupinėja, kartais griūna, vedama eina. Amžinai nori ko nors skanaus - bet ko, ką galima būtų paimti ranka ir graužti - obuoliuko, agurko, banano, duonos kampo, barankos, morkos. Valgytų ir karbonadą, čipsus ir rūkytą žuvį, bet neduodu... :)
Vis dar valgo mano pieną, ypač naktimis, nemiega savo lovytėje, nenori būti imama svetimų žmonių, o visų geriausia - pas mamą. Bet net retai matydama pripažįsta močiutę, myli ir džiaugiasi broliu ir sese. Pagarbiai, baimingai nori bendrauti su seneliu, mielai būna su teta Inese ir Živile, kurią labai dažnai mato. Smagiausias reginys - kamuoliu žaidžiantis brolis, lakstantis ir dūkstantis šuniukas.
Prieš pat sueinant 8 mėnesiams mažulė susirgo. Kažkoks virusas buvo įsisukęs... Sunkios tos vaikų ligos... Tiek to, nereikia apie jas.
Tiesa, apie tą lovytę, kurioje nemiega. O galėtų. Nes dabar abi miegame lovoje. Pasikeičiame pusėmis, pavalgome ir vėl miegame. Pagalve užstatau lovos kraštą. Bet ji jau puikia juda erdvėje, gali iškristi, išropoti... Bet kaip jai tą paaiškinti? Tam mielam kibirėliui, kad lovytėje miegoti saugiausia?
Ką gi, keliu nuotrauką ir einu bučiuoti tos pačios mieliausios seilėtos šypsenos :)

iš praeities 2008 02 03; 23:34

Net nežinau, ką apie tuos Naujus ir parašyti. Ėjo, praėjo. Šventės užsimiršo, liko tik nuotraukos. Ir tai viskas, kas buvo gražaus - vaikų džiaugsmas. Tai kad nesugadinti jo, nerašysiu apie blogus dalykus...

O kaip mūsų dienos bėga? Brolis vis labiau spygliuojasi. Kartais ne vieną prakaitą reikia nuvarvinti, kad nuraminti jo ginčus. Visais kitais variantais geras jis vaikas. Toks pat tebejautrus, mielas, mylintis ir dar naivus ir vaikiškas. Dar galiu į pažastį įsikišus pamyluoti.

Ką naujo išmoko? Oi, sunku ir pasakyti - gal kokias lygtis mokykloj dabar sprendžia

O Luknė jau greitai perlips pirmųjų metų slenkstį! Tik man dar tokia maža atrodo. Pamenu, Simonas atrodė jau toks didelis, kad tiek visko jau moka... O Luknė dar tokia maža... Na ir gerai, tegul būna dar maža, reikia man to minkšto kamuolėlio glėby.

Na, o šiaip jau stovi, tik kojos dar labai dreba, tai taip juokingai atrodo...

O šiandien kaka - balių darė. Paguldžiau be pamperso pietų miegoti, po pusvalandžio girdžiu - kalba. Nueinu, o ten viskas nuo kojų iki galvos ir visa lovytė - didelis kaka. Iščiupinėjus ir ištapšnojus kiekvieną centimetrą Nežinau, kiek ištapšnojo, kiek privalgė, ne bet ką padarysi, savo gi

Kalbėti tai nelabai ką kalba - tai mama pasako, tai nia niam (valgyti), tai didelį NEEE išrėkia, tai kažką panašaus į caca ar į ai ai ai (kaip gražu). Šiandien lyg loti bandė į Nėjų žiūrėdama (Ou Ou Ou), bet labiau panašu buvo į O O O.

Na, kad ji miegaliukė maža, nėra kada daug mokytis Be to, gera jai ir taip :)

iš praeities 2007 12 16; 20:40

Vos nepamiršau parašyti, tiksliau netgi labai pamiršau - lapkričio pabaigoje Luknė išmoko įsikibus atsistoti!!!

Šiandien šis gebėjimas jau gana toli pažengęs ir vis mažiau reikalauja pastangų...

Ir dar - sakom "mama", "ne ne ne"- čia ne visada suprantu - ar "ne" ar "niam", mokam daryti "caca" (jau kokį mėnesį).

Toliau čiulpiam nykštį...