Patricijai 10,5 mėnesio - vaikšto!

Patricijai jau 10,5 mėnesio. Visa didelė panelė. Jau tiek moka ir žino, kad sunku bepapasakoti. O šiandien dar ir pasileido nuo atramų!
O buvo taip. Rudens atostogų vidury Simonas su Lukne išvažiavo pas senelius. Likom su Patriuke abi 4 dienoms. Dienos kaip dienos, bet vakarais Patricija labai ilgėjosi brolio ir sesės. Bet greit tos dienos prabėgo. Šiandien važiavom į Ukmergę pasitikti vaikų. Patricija taip apsidžiaugė juos namo susigrąžinusi, kad iš to džiaugsmo pradėjo vaikščioti!
Iš pradžių Luknei į ranką įsikibo, kad ši ją vedžiotų (eiti įsikibus 1 ranka - taip pat visai šviežias jos pasiekimas), o kai ir to mažai pasirodė, pasileido nuo visų atramų ir nužingsniavo broliui į glėbį nesilaikydama! Paskui tai pakartojo dar ir dar kartą. Tai džiaugsmo buvo visiems! Tik man nelabai. Labai jau greit Patricija auga...

A-a-a-a fuuuu

Nuplasnojo vasarėlė, žiedelius susirinko. Paliko tik čežėjimą - sausos žolės, krentančių lapų. Tiesa, tarsi atsiprašydama mestelėjo prieš saulę voratinklių vėrinių - žiba jie, lenda į akis, svaigina trumpalaike perspektyva - galbūt dar rytoj bus šilta, galbūt dar ir kitą dieną. Nebeilgai.
Tokią vieną šiltą dieną fotografavau Patricijos devynis mėnesius. Šalia pirmuosius žingsnius dėliojo Mintė, meiliai miegojo Ugnė... Gražus gražių mergaičių auginimas. Ir svajonė, kad joms bus smagu kartu augti.
Na, o kokia gi ta mūsų devyniamėnė Patricija?
Šitą mėnesį įvardinčiau, kaip dar vieną labai žymų šuolį. Jei būdama 4 mėnesių mano mažylė visa savo siela įsiliejo į pasaulį ir suprato esanti jo dalimi, tai būdama 9 mėnesių ėmė "kalbėti" žmonių kalba. Be abejo, žodis "kalbėti" gerokai persūdo situaciją. Bet jei kalbėjimu laikysime ne tik žodinę verbaliką, tai jis labai tinkamas.
Taigi, Patricija rodo ir sako "atia" (tia-tia-tia), moka parodyti, kad ji jau "dyyyyyydelė" (kelia rankytes į viršų), prisiglaudžia ir daro "myliu - myliu", paprašyta duoda kokį nors daiktą, kurį turi rankose, pasodinta sėdi ant puoduko ir parodo, kada jau ką nors daro - triumfo išraiška veidelyje.
Tokia ta mūsų "kalbėjimosi" pradžia. O vakar ir šiandien ji dainuoja "a-a-a-a pupa". Išeina kažkaip panašiai į "aaaa fuuuu" :))) Dar kartais sako "mama". Ne visai tiksliai, balsės "a" labai trumpos, išeina toks suspaustas žodžio variantas arba tik vienas skiemuo "ma", bet platesnis, atviresnis. Nesu įsitikinusi, kad ji čia tikrai mane jau "mama" vadina, bet ir negaliu teigti, jog ne, nes šimtu procentų žodis pavartojamas tuomet, kai Patricija nori prisišaukti mane, ar jei ir esu šalia, jai labai iš manęs ko nors reikia.
Liūdna, bet 9jo mėnesio sukaktį vėl pažymėjom liga. Vos mėnuo praėjo po ano sirgimo ir vėl sunegalavom. Šį kartą buvo apsėdusi baisi sloga, laringitas. Nieko, išsikapstėme be stiprių vaistų ir komplikacijų.
Na, o šiandien, kuomet Patricijai jau 9,5 mėnesio, ištraukiau jai Luknės nepripažintą stumduką. Oi, kaip patiko! Vaikščiojo mergina plačiais žingsniais, vos spėjau iš paskos ją prilaikydama vaikščioti ir stumduką vairuoti. Tapeno kojytės į visas puses - ir keliuku, ir į žolę... Po tokios mankštos miegojo mergina 2,5 valandos kaip basliukas :)
Štai kokie turiningi mūsų 9 mėnesiai! Tiesa, nuo vakar nakties mokomės miegoti be pienuko. Pirmoji naktis buvo sunkoka - pusantros valandos Patricija rėkė ir prašėsi pamaitinama... Širdį skaudėjo, norėjosi paklusti jos prašymams, bet kuo toliau tuo sunkiau bus, o maitinti vaiką naktimis iki pilnametystės nesinori :)
Na ką, laikas nuotraukai ir bėgsiu miegoti. Nežinia, kokia bus antroji mūsų bepienė naktis...

iš praeities 2008 03 10; 22:32

Šiandien fiksuoju tikrojo Luknės vaikščiojimo pradžią!!!

Ne iš glėbio į glėbį, ne nuo vieno daikto prie kito, siekiant kuo greičiau įsikibti, o tikro, normalaus vaikščiojimo.

O čia - kaip mes vakar lietėm, uostėm, krapštėm, čiupinėjom ir kutenom pavasarį, kad greičiau atsibustų http://picasaweb.google.lt/va1.vilma/Kovo9

iš praeities 2008 03 04; 22:22

Kaip apmaudu. Kiek visko jau nespėjau užfiksuoti... Keista, rodos, turėčiau turėti daug laiko. Gal netgi jo turiu. Gal esu labai neorganizuota... Blaškausi, esu nenuosekli.... Idomu ar aš tokia esu, ar tiesiog toks laikotarpis. O gal perdaug iš savęs reikalauju ir perdidelius uždavinius sau keliu? Žodžiu nežinau, kur dingsta tas mano laikas, bet į dienoraštį užsuku labai retai.O tiek svarbių dalykų griūna užmarštin. Savo gebėjimu atsiminti galybę svarbių dalykų jau nebepasitikiu...Kad netgi kartais tiesiog užmirštu parašyti, o ne laiko neturiu...

Na, gana tos įžangos ir pasiteisinimų bei būgštavimų...

Ką tik išgyvenau savo vaikų gimtadienius – pirmą ir vienuoliktą. Kaip visada tyliau ir ramiau, nei norėčiau. Na, bet visgi ir su tortu, ir su žvakėm. Su kelionėm į tas dienas – prieš 1 ir prieš 11 metų, kai gimdžiau abu savo vaikus. Gal ir gerai, kad gimė jie ne tą pačią dieną, kaip labai norėjau. Dabar turiu galimybę apmąstyti pirma vieno, paskui kito kelią į šį pasaulį ir per pasaulį... Tik galvoju, ir nežinau ar iki kito gimtadienio įstengsiu tą patį galvoti, kad tas, įpatingas dienas, kai gimė vienas ir paskui kitas vaikas, turėčiau pasidaryti Savo dienomis. Ne šventėmis su tortu ir žvakėmis, o mažomis šventėmis sau. Kad turėčiau laiko išgyventi tai iš naujo kiekvienais metais...

Šiemet pajutau, kad man tam pritrūko laiko, kad galėčiau prisiminimuose ir svajonėse prisibūti tiek, kiek noriu.

Per Simono gimtadienius niekuomet to nedarydavau, nes nebuvau įpratusi, jog vaiko gimtadienis visų pirma šventė man. Tad ir šiemet 21 diena praėjo tik su keliomis prisiminimų akimirkomis. Ir nepajutau to stygio.

O va Luknės gimtadienis buvo kaip tik sekmadienį, kaip tik Luknė sirgo, buvo atvažiavę seneliai, Inesė, ir aš labai stipriai pajutau, kad būtent šią dieną norėčiau būti viena su savo vaiku mūsų lovoje – aš ją glostyčiau ir slaugyčiau bei kartu mes vėl išgyventume mūsų didįjį meilės aktą – gimimą...

Galbūt tą dieną reikėjo ruošti prisiminimų dėžutę, į kurią sukraučiau pačius brangiausius dalykus...Bet suvokiau tai pervėlai ir dabar jau reikės kažkaip kitomis dienomis kompensuoti tai, ko, kaip ir visada neapgalvojau iš anksto.

Na tai su gimtadieniais, mano mažyliai, su gimtadieniais man pačiai...

Ir su pavasariu... Šiandien su Lukne apėjom visus darželius, apžiūrėjom gėlytes, kurios kelia savo snapelius ir gal už kokios savaitės jau sulauksim primųjų žiedelių, jei tik saulė to norės, nes šiemet ji amžinai pasislėpusi... Norisi jau to pavasario, norisi saulės, šilumos ir žalumos, vilties ir gėrio...

Na, o pirmos pavasario dienos dar ir labai prasmingos. Nes Luknė mokosi vaikščioti. Pradėjo savaitę prieš gimtadienį, kai Dovilė su Gintare ir Simonu įkalbėjo kažkaip ją žingsniuoti iš glėbio į glėbį, bet tuo viskas ir baigėsi. Ir netgi į glėbį nekasdien sužingsniuodavo... O šiomis dienomis vis pabando. Dar labai mažai, bet visgi mokosi. Ji labai atsargi, lyginant su Simonu, kuris kai pradėjo, tai jau nebesustojo, nors ir griūdavo dažnai ir skaudžiai. O Luknė viską daro labai pamažu, pasimatuodama kiekvieną žingsnį, kad tik negriūtų.

Pastebėjau, kad ją labai baugina nesvarumo būsena. Tad manau bijo ne tiek užsigauti nugriuvus, kiek pačio griuvimo momento.Taigi, jos vaikščiojimui taip ir neturėsime vienos datos, kaip Simono. Nes vasario 15 dieną įvyko pirmi sužingsniavimai iš glėbio į glėbį, kovo 2 dieną kažkokie ženklesni pasileidimai ir kur nors nuėjimai savarankiškai, kurie kovo 3 dieną jau nebepasikartojo. O kada užsidegs ta lemputė, kad ji jau vaikšto ir pati tai supras, tai dar neaišku...Bet mes niekur neskubam...

Myliu savo vaikus, myliu pavasarį...