A-a-a-a fuuuu

Nuplasnojo vasarėlė, žiedelius susirinko. Paliko tik čežėjimą - sausos žolės, krentančių lapų. Tiesa, tarsi atsiprašydama mestelėjo prieš saulę voratinklių vėrinių - žiba jie, lenda į akis, svaigina trumpalaike perspektyva - galbūt dar rytoj bus šilta, galbūt dar ir kitą dieną. Nebeilgai.
Tokią vieną šiltą dieną fotografavau Patricijos devynis mėnesius. Šalia pirmuosius žingsnius dėliojo Mintė, meiliai miegojo Ugnė... Gražus gražių mergaičių auginimas. Ir svajonė, kad joms bus smagu kartu augti.
Na, o kokia gi ta mūsų devyniamėnė Patricija?
Šitą mėnesį įvardinčiau, kaip dar vieną labai žymų šuolį. Jei būdama 4 mėnesių mano mažylė visa savo siela įsiliejo į pasaulį ir suprato esanti jo dalimi, tai būdama 9 mėnesių ėmė "kalbėti" žmonių kalba. Be abejo, žodis "kalbėti" gerokai persūdo situaciją. Bet jei kalbėjimu laikysime ne tik žodinę verbaliką, tai jis labai tinkamas.
Taigi, Patricija rodo ir sako "atia" (tia-tia-tia), moka parodyti, kad ji jau "dyyyyyydelė" (kelia rankytes į viršų), prisiglaudžia ir daro "myliu - myliu", paprašyta duoda kokį nors daiktą, kurį turi rankose, pasodinta sėdi ant puoduko ir parodo, kada jau ką nors daro - triumfo išraiška veidelyje.
Tokia ta mūsų "kalbėjimosi" pradžia. O vakar ir šiandien ji dainuoja "a-a-a-a pupa". Išeina kažkaip panašiai į "aaaa fuuuu" :))) Dar kartais sako "mama". Ne visai tiksliai, balsės "a" labai trumpos, išeina toks suspaustas žodžio variantas arba tik vienas skiemuo "ma", bet platesnis, atviresnis. Nesu įsitikinusi, kad ji čia tikrai mane jau "mama" vadina, bet ir negaliu teigti, jog ne, nes šimtu procentų žodis pavartojamas tuomet, kai Patricija nori prisišaukti mane, ar jei ir esu šalia, jai labai iš manęs ko nors reikia.
Liūdna, bet 9jo mėnesio sukaktį vėl pažymėjom liga. Vos mėnuo praėjo po ano sirgimo ir vėl sunegalavom. Šį kartą buvo apsėdusi baisi sloga, laringitas. Nieko, išsikapstėme be stiprių vaistų ir komplikacijų.
Na, o šiandien, kuomet Patricijai jau 9,5 mėnesio, ištraukiau jai Luknės nepripažintą stumduką. Oi, kaip patiko! Vaikščiojo mergina plačiais žingsniais, vos spėjau iš paskos ją prilaikydama vaikščioti ir stumduką vairuoti. Tapeno kojytės į visas puses - ir keliuku, ir į žolę... Po tokios mankštos miegojo mergina 2,5 valandos kaip basliukas :)
Štai kokie turiningi mūsų 9 mėnesiai! Tiesa, nuo vakar nakties mokomės miegoti be pienuko. Pirmoji naktis buvo sunkoka - pusantros valandos Patricija rėkė ir prašėsi pamaitinama... Širdį skaudėjo, norėjosi paklusti jos prašymams, bet kuo toliau tuo sunkiau bus, o maitinti vaiką naktimis iki pilnametystės nesinori :)
Na ką, laikas nuotraukai ir bėgsiu miegoti. Nežinia, kokia bus antroji mūsų bepienė naktis...

Vėl rudenėja...

Tikrai, laikas bėga taip greitai, kad nieko daugiau nebelieka, kaip tik konstatuoti faktą, kad VĖL. Šį kartą VĖL ruduo. Na dar niuansas toks, kad VĖL ruduo ateina kurkas greičiau nei VĖL pavasaris...

Tačiau žiūrint kitaip, pagal įvykių seką, į vieną vienetą kažkaip sutelpa daug daugiau laiko, nei jo turėtų ten sutilpti. Štai nerašiau dienoraščio net nepilną mėnesį, o kai pagalvoju, kiek per tą mėnesį visko įvyko, tai visiems metams užtektų. Net beviltiška pradėti pasakoti. O juk po kiekvieno įvykio atrodo, kad tai, kas įvyko - labai svarbu ir norisi užfiksuoti. Deja, teks be to apsieiti. O ir nuotraukų čia, darbe, neturiu. Be jų dabar net įvykių eigos nebeatsekčiau. 

Kita vertus - kas tie įvykiai - eina, praeina, galbūt daug svarbiau yra tai, kas visada su mumis - mes patys, mūsų kasdiena, mintys, pasiekimai, kurie ateitį padaro kokybiškesne, arba praradimai, kurie išmoko būti atsargiais. Įvykiai, kelionės, susitikimai - tik kasdienybės praskaidrinimas, malonumų vaikymasis. Žinoma, jie reikalingi ir netgi būtini, tačiau - visai nereikšmingi.

Na, o tai, kad šią vasarą nenuvažiavau prie jūros - jau reikšminga. Netekimas, t-sakant. Jei būčiau nuvažiavusi, būtų buvę nereikšminga, nes tai darau kiekvienais metais. O tai, kad nenuvažiavau - reikšminga. Va, jei taip nesiseks ir nenuvažiuosiu prie jūros 5 metus, tai tada kelionė prie jūros po 5 metų jau bus reikšminga.

Nors, gal ir nebus... Labai norėjau nuvažiuoti į Trakus. Kai atsikraustėme į mažuosius Šiaulius, man visada atrodė, kad Trakai toli, kad liko sunkiai pasiekiami. Kaip gyvenimo Vilniuje dalelė. Bet va vieną dieną pasikviečiau Živilę ir mes ten nuvažiavome kartu. Pasirodo, kad jie visai netoli, važiuojant tiesiai. Taigi, Trakus aplankiau beveik po trijų metų pertraukos. Ir ką gi, konstatavau faktą, kad ten nuvažiavus, laiko tarpas išnyko, jaučiausi lyg čia būčiau vakar buvusi. Tai, ką tiek laiko maniau esant reikšminga, pasirodė visiškai niekuo nereikšmingas faktas. Taip, buvo smagu, mes smagiai pasivaikščiojome, diena buvo labai graži. Taip, dabar turiu nuotraukų, darytų Trakuose, kuriose ne tik mes su Simonu, o ir su Lukne jau. Bet šiaip, dar po kiek laiko aš šio "reikšmingo" fakto visiškai nebeprisiminsiu... O taip buvau tai sureikšminusi...

Na va, mano gilus ir reikšmingas noras parašyti ką nors įdomau, liko tik pasvaičiojimu aie įvykių prasmę ir reikšmingumą. ir viskas tik todėl, kad niekaip negaliu dorai prisiminti, kas gi nutiko per šį mėnesį :) Kažkoks įvykių, kelionių, klajonių rinkinys makaluojasi galvoje ir jokio konkretumo. Vadinasi prisiminimų teks ieškoti nuotraukose. Dienoraščio šiek tiek kitokia paskirtis, nei aprašinėti tai, kas ir taip matosi nuotraukų albumuose. Na, tikiuosi, kad kažkada, kai skaitysiu šias eilutes, jos jau bus albumuose. Kolkas ir nuotraukos, kaip ir įvykiai - kratinyje vienoje spintos lentynoje :)

Na ką, vaikams teks skirti kitą įrašą, šis jau perdaug ilgas, tad net ir pats prasmingiausias įvykis gali netekti prasmės, nukištas į patį ilgo paistalo galą :-)

Su praeitim baigta...

Na va, sėkmingai perkėliau visą dienoraštį iš SM į čia.

Tai taip juokingai nuskambėjo - su praeitim baigta :)))

Šiandien su vaikais puikiai praleidome pusdienį apylinkės miškuose ir laukuose. Man labai patiko. Negalėjau atsidžiaugti, vis kvėpiau drėgną žemės ir lapų kvapą - miško kvapą ir vis nebuvo gana...

Tai dar vienas įrodymas man, kad iš tiesų yra žemėje vietą, kuri tau skirta. Tikiuosi, aš neklystu dėl savosios. Dar niekada nesijaučiau geriau, kur nors gyvendama...

Na, mano vaikai nebuvo labai sužavėti kelione. Simonas apskritai nėra gamtos vaikas, o Lu dar maža. Bet savo laibu balseliu vis šūkavo - oooo, fuuuui, tas (šlapia), balas pirštais rodė. Na irgi miesčionė tikra :)))

Bet nieko, jie gal ras savo vietą kokiame Londone:)))

Bet tikiu, kad grįžę mylės kiekvieną vaikystės kampelį:)

Mūsų ruduo :)))

http://picasaweb.google.lt/va1.vilma/Ruduo#

iš praeities 2008 09 17; 22:10

Keistas šiemet ruduo.
Gal kad vasaros nebuvo.
Na, kaip ir buvo, tik kad niekas nematė:) O man buvo tiek, kiek buvau Austrijoje. Na dar kelios dienos namie ir savaitgalis Druskininkuose. Visa kita buvo ruduo - šalta, šlapia, liūdna...
Netgi per 10 dienų Palangoje nepasitaikė nei vienos šiltos dienos.
Žodžiu nieko gero.
Tik kad laikas prabėgo lygiai taip pat greitai, kaip ir geru oru.
Ir niekas nepasikeitė.
Žinoma, vaikai paaugo.
Žinoma daug patyriau.
Žinoma, nutiko daug kas.
Bet visa tai nepakeitė nieko esminio. Esu tokia pat viena kaip vilkas prieš mėnulį.
Žinoma, ne visai taip. Turiu du nuostabius vaikus, turiu seserį, tėvus, turiu puikių draugų... Bet ar tai gali užpildyti žmogaus esybę...
Na, ne esmė. Esmė kasdieniniuose stebukluose. Bet va nei vienas į galvą nešauna, vertas aprašymo.
Myliu savo vaikus...

Na va, tikiuosi šitas dienoraštis bus lyg savi marškiniai ir nebereiks blaškytis...

Tik idomu, ar galėsiu sukelti dienoraštį, kurį rašiau kitame puslapyje. Na, kaip nors...

O dabar ruduo, už lango lyja, tai tinkamiausias oras dienoraščių rašymui :)